Ne, ruoštis reikia šiandien. Poryt jau reiks vykdyti tai, ką paruošėme. Netrukus garantuotai turėsime bent kelis naujus labai rimtus iššūkius.
Noriu atkreipti dėmesį į tris problemas, kurių sprendimo paieškų laikas buvo jau vakar.
Saugumas
Mūsų tautiečiai, pabirę po pasaulį, grįžta namo, į Lietuvą. Dažnai jiems darbdaviai nuperka bilietus, kad pastarieji kuo greičiau dingtų jiems iš akių ir grįžtų į gimtinę. Neretai mūsiškiai grįžta turėdami paskutinę algą, atleisti iš darbo, grįžta pas mamą, močiutę, namo. Ar į niekur? Ką jie veiks?
Sutikime – tai tikrai nėra pati labiausiai disciplinuota visuomenės dalis. Tarkime, pavyks jiems izoliuotis, ar bus priversti tai daryti savivaldybių skirtose vietose. Tačiau po saviizoliacijos jiems mažų mažiausiai reikės integracijos.
Jau dabar užtenka pietų metu praeiti ištuštėjusia Laisvės alėja – senokai nebuvau matęs tiek agresyvių vyriškų veidų, viešo vaikščiojimo su alaus skardine rankose. Jie praeivių dar nepuola. Tačiau policija jau atkreipia dėmesį į buitinių konfliktų didėjimo tikimybę. Kas bus pasibaigus karantinui, kai judėti galėsime kur kas laisviau?
Sakysite, ne visi grįžtantys tokie. Žinoma, ne visi, tačiau tikrai nemažas procentas. Kaip (ir ar) Lietuva pasiruošusi padėti grįžusiems emigrantams įsitvirtinti Lietuvoje? Ironiška – labai netikėtai Vyriausybė gavo progą įgyvendinti emigrantų susigrąžinimo į Lietuvą strategiją. Tik ar strategija jau verčiama taktinėmis priemonėms? Ar gebėsime tinkamai priimti ir integruoti kelis šimtus ar kelis tūkstančius „sūnų paklydėlių“?
Ar turėsime dar daugiau bedarbių ir augantį nusikalstamumą? Laikas parodys.
Psichologinė būsena
Pirmos dvi karantino savaitės buvo beveik puikios. Feisbukas lūžo nuo išradingų nuotraukų, kas kokį būdą rado leisti laiką su vaikais. Kas pagamino kokį gardų patiekalą, o kas rado naują vietą pasivaikščiojimams gryname ore. Bet čia buvo tik 14 dienų.
Praeis dar trečia savaitė, mėnuo ar net du. Epidemiologai prognozuoja, kad pikas pas mus bus gegužę. Pasėdėjus namuose du mėnesius bus nebejuokinga. Išradingumas kris, atsiras pykčio, nusivylimo ir nerimo bangos. Kaip su jomis tvarkysimės?
Pridėkime didėjančius užsikrėtusių ir mirštančių skaičius, kalbas apie užveriamas miestų sienas, nuotraukas iš ligoninių su pavargusiais medikais, užsidarančias ar net bankrutuojančias įmones.
Žmonės praras vis daugiau darbų, bus pavargę, didės įtampa namuose, vaikai „mokysis“ per atstumą ar nesimokys apskritai – juk taip siūlo švietimo, mokslo ir sporto ministras. Piešiu gana juodą paveikslą, tačiau tokia, atrodo, greitu metu bus išsvajota Gerovės Lietuva.
Kiekvienam po psichoterapeutą? Šiuo metu valstybė net raminančių lašiukų neleidžia įsigyti po dvi pakuotes, tad gal grįžkime į realybę. Jau šiandien turime kurti psichologinės pagalbos programas, komandas, savanorius, telefono linijas, galimybę izoliuotis, jei patiri smurtą.
Darbų laukia labai daug. Viliuosi, kad bent viena iš ministerijų jau pradeda juos dirbti.
Viltis
Arba, kitais žodžiais kalbant, kaip mes atstatysime ekonominę gerovę? Tam reikia pasitelkti aukščiausio lygio ekspertus ir geriausias patirtis pasaulyje. Pasaulis šįkart tikrai užlipo ant vieno to paties grėblio.
Koks yra Lietuvos vaizdas? Neturime verslui labai svarbaus Ekonomikos ir inovacijų ministro (jei premjeras vėl siūlys Luką Savicką Prezidentui – kvatosiu balsu). Vietoj to turime labai žalią 3 ministerijų sujungimo planą. Iš Aplinkos ministerijos atimant aplinkosaugą ir perduodant ją kam? Taip, ministerijai be ministro.
Finansų ministerijoje turime Vilių Šapoką – taupytoją be vizijos, be fantazijos ir be strategijos.
Kas girdėjote iniciatyvų iš Teisingumo ministerijos? Ji ne tik Kalėjimų departamentą kuruoja. Ji kuria labai daug svarbių tvarkų, pagal kurias dirba verslas. Jai pavaldus Registrų centras ir jo elektroninės paslaugos. Kurios vis dar nelabai patogios, bet tikrai nepigios.
Todėl jau šiandien turime užkurti įvairiausius think tank'us viena kryptimi – kaip kuo greičiau pataisyti žmonių finansinę padėtį. Ne taupymais, ne draudimais, o drąsiomis, išlaisvinančiomis priemonėmis.
Tai užduotis ne kažkam. Tai užduotis visiems politikams. Mums, liberalams – taip pat.
Kviečiu ne prakentėti karantiną, o kurti galimybes – neišmesti į šiukšlių dėžę svajonių, gal kaip tik dabar laikas sėsti prie ilgai nerealizuotos idėjos, nes juk dažnai „nėra laiko“ tam, kam jo skirti labiausiai reikėtų.
Nepraraskime laiko.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.