Rekomendacijos iš esmės atspindi susirūpinimą dėl agresyvių Rusijos veiksmų Europoje ir už jos ribų bei siūlymus „perkrauti“ NATO ir Rusijos santykius.
Nors tai yra tik ekspertinės rekomendacijos, kurios gali būti kaip pagrindas diskusijoms, tačiau vertos aptarimo. Yra racionalių pasiūlymų, pavyzdžiui, dėl „karštųjų linijų“ sukūrimo Baltijos, Juodosios jūros, Tolimosios Šiaurės regionuose, kurie leistų išvengti netikėto karinio konflikto. Daugelis siūlymų gali būti realizuojami tik tokiu atveju, jeigu pasikeistų Rusijos elgesys ar vadovybė.
Bet kai kurie siūlymai, jei dabartinėmis aplinkybėmis vienokia ar kitokia forma patektų į politinę darbotvarkę, būtų itin nepalankūs rytinio Aljanso flango valstybėms. O tai reiškia ir Lietuvai.
Regiono saugumo situacija išlieka įtempta. Tą geriausiai liudija aplink Lietuvą vykstantys procesai. Šiandien prie rytinių NATO sienų ir Rusijos vakarų regionuose vienam NATO kariui tenka dešimt Rusijos karių, Kaliningrado srityje dislokuotos „Iskander“ raketos, galinčios nešti branduolinį užtaisą ir pasiekti pusę Europos sostinių, modernizuojamas branduolinis arsenalas.
Ukrainoje iki šiol palaikomas įtampos židinys, taip pat matomi bandymai kištis į Baltarusijos vidaus reikalus ir šios tolesnę raidą, aukštas aktyvumas Pietų Kaukaze. Visa tai rodo, kad Rusija nėra linkusi keisti savo agresyvios laikysenos ir atsisakyti mąstymo įtakos zonų kategorijomis. Taigi, geopolitiniu požiūriu Baltijos šalys yra priskiriamos padidintos rizikos zonai.
Todėl Lietuvos interesas – tolesnis gynybos ir atgrasymo stiprinimas. Taip pat labai svarbu, kad NATO turėtų pastiprinimo strategiją, padedančią kovoti su karinės izoliacijos priemonėmis, Aljanso struktūros būtų arčiau kylančių grėsmių bei užtikrintų greitą NATO reakciją krizės atveju. NATO oro policijos misija Baltijos šalyse turi tapti sudėtine oro gynybos dalimi. Stipri oro gynyba užtikrintų, kad Baltijos šalis prireikus pasiektų sąjungininkų pagalba.
Prieštarauja ir Lietuvos, ir NATO interesams
Kalbant apie konkrečius prieštaringus siūlymus, pagal vienus iš jų NATO narės ir Rusija turėtų išnagrinėti galimybę nustatyti abipusius apribojimus arba kitus lygiagrečius vienašališkus įsipareigojimus dėl karinės veiklos gretimose teritorijose arba nuolat dislokuotų ginkluotųjų pajėgų dydžio, nustatant mažesnį nei numatytas 2011 m. Vienos dokumente notifikuojamos karinės veiklos slenkstį. Taip pat yra rekomendacija susitarti, kad plataus masto karinės pratybos būtų vykdomos kariniu požiūriu reikšmingu atstumu nuo sienų, mažinti tokių pratybų mastą ir dažnumą.
Šalia to galima paminėti ir siūlymą, kad NATO ir Rusija turėtų pradėti derybas dėl tam tikrų priemonių, kurios apribotų ginklavimąsi, t. y. ginkluotės dislokavimą, Europoje, remiantis prielaida, kad šiuo metu dislokuotų pajėgų skaičius yra pakankamas. Teigiama, kad toks susitarimas turėtų apriboti destabilizuojantį karinių pajėgų koncentravimą ir karines pratybas prie NATO-Rusijos sienos.
Nors, kaip minėta, karinių jėgų pusiausvyra čia yra nelygi. Rusijos argumentai, kad taip reaguojama į tūkstantį Aljanso karių Lietuvoje arba keturis tūkstančius visame regione, yra neįtikinantys. Pati Rusija „Iskander“ raketomis baugina pusę Europos.
Todėl tokie ekspertų siūlymai yra nepriimtini nei Lietuvai, nei visam rytiniam NATO flangui. Galiausiai neatitinka Aljanso pozicijos, kuri Rusijos atžvilgiu išlieka nepasikeitusi, – gruodžio 1–2 d. vykusiame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime pristatytoje vadinamosios išminčių grupės parengtoje ataskaitoje „NATO 2030: vieningi naujai erai“ akcentuota, kad Rusija „išliks pagrindine grėsme NATO per artimiausią dešimtmetį, ypač rytiniame flange“.
Ginkluotės, karių, pratybų skaičiaus regione mažinimas kaip tik mažintų atgrasymo potencialą, žinant Rusijos požiūrį į susitarimų laikymąsi. Nes būtent vienas esminių atgrasymo elementų – nuolatiniu pagrindu Baltijos valstybėse sutelktos sąjungininkų, ypač JAV, pajėgos, reguliariai vykstančios pratybos, kurios reikalingos dar ir tam, kad būtų išlaikytas tinkamas praktinis pasirengimas įgyvendinti Baltijos šalių gynybos planus. O galingiausios Aljanso karinės jėgos – JAV karių buvimas regione yra stipri žinia, siekiant atgrasyti bet kokią grėsmę.
Kitas pateiktas siūlymas – NATO ir Rusijai peržiūrėti 1997 m. Steigiamojo akto nuostatą, kuria šalys susitarė, kad „dabartinėje ir artimoje saugumo aplinkoje Aljansas rūpinsis savo kolektyvine gynyba ir atliks kitas misijas, užtikrindamas reikiamą sąveikumą, integraciją ir pastiprinimo galimybę, užuot dislokavęs papildomas nuolatines dideles kovines pajėgas“.
Tokia formuluotė leidžia dislokuoti pajėgas, rengti karines pratybas, užtikrinti karinį pastiprinimą krizių atvejais. O įsipareigojimas neskubėti dislokuoti didelių nuolatinių pajėgų prisiimtas atsižvelgiant į konkretų politinį kontekstą. Tačiau tas kontekstas yra pasikeitęs, nes pati Rusija savo agresyviais veiksmais pažeidė prisiimtus įsipareigojimus pagal šį aktą ir jo principus. Tuo metu ekspertai siūlo įtvirtinti dislokavimo ribojimą iki brigados dydžio karinio vieneto ir vieno aviacijos pulko atitikmens vienoje šalyje ar vienoje Rusijos karinėje apygardoje. Tai apribotų NATO pajėgumų stiprinimą rytiniame flange esant būtinybei.
Taip pat ekspertai mano, kad Rusija ir JAV / NATO turėtų surengti konsultacijas dėl Europos priešraketinės gynybos, apimančios tiek strateginę ir nestrateginę, tiek branduolinę ir nebranduolinę ginkluotę. Tokių konsultacijų tikslas – padidinti abipusį skaidrumą ir sumažinti nepasitikėjimą.
Visgi tai primena tuometinio JAV prezidento Baracko Obamos pirmosios kadencijos pradžioje mėginimą „perkrauti“ santykius su Rusija 2010 m. balandį. Tuo metu JAV ir Rusija sutarė apriboti savo branduolinių kovinių galvučių arsenalus. Taip pat vienas iš „perkrovimo“ siūlymų buvo palikti Baltijos šalių oro gynybą vadinamojoje pilkojoje zonoje. Tai reiškė, kad Baltijos šalys būtų buvę atiduotos Rusijos oro gynybai. Kitaip tariant Rusija būtų turėjusi tam tikrą vaidmenį priešraketinės gynybos architektūroje. Tačiau principinė tuometinės Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, kad į NATO priešraketinės gynybos sistemą nebūtų įsileista Rusija, padėjo pasiekti ir įtikinti JAV, jog Aljanso priešraketinė gynyba lieka Aljansui, o Rusija gali būti tik informuojama.
Tuo tarpu kitos „perkrovimo“ klaidos, tokios kaip pavėluotas sąjungininkų informavimas apie proceso eigą ar sukurta terpė abejonėms, parodė, kad „perkrovimas“ nepavyko ir privedė prie Rusijos agresijos sustiprėjimo ir karinių veiksmų Ukrainoje, dėl to iškilo reali grėsmė Europos saugumui. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar nebūtų kartojamos ankstesnio perkrovimo klaidos.
Pirmiausia Rusija turi keisti elgesį
Bendrai vertinant visą rekomendacijų rinkinį, visa tai galima matyti kaip NATO ir Rusijos įtampos mažinimo programą. Tačiau pirmųjų žingsnių būtų galima imtis tik esant Rusijos suinteresuotumui realiai keisti savo agresyvią laikyseną, bet kartu atskirai vertinant kiekvieną Rusijos atsakomąjį žingsnį, kiek ji laikosi įsipareigojimų, kokiu mastu susilaiko nuo agresijos demonstravimo. Ir tik po to būtų galima imtis kitų realių ir verifikuojamų įtampos mažinimo bendrų veiksmų, kiekvieną jų atskirai vertinant.
Bet kol kas Rusija jokio noro keistis neparodė. Pavyzdžiui, nuo Minsko susitarimų praėjo penkeri metai, tačiau nėra jokio ženklaus postūmio juos įgyvendinant, ir akivaizdu, kad Rusija net neketina jų laikytis, toliau vykdo agresyvią karinę, informacinę ir kibernetinę politiką kaimynų atžvilgiu. Ligšiolinė realybė labai aiškiai parodė, kad Rusija yra nenuspėjama ir gali lengvai sulaužyti savo pačios prisiimtus įsipareigojimus ir tarptautinės teisės normas.
Taigi, kol Rusija pirma nerodo noro iš esmės keisti savo politiką, tol siūlymai „perkrauti“ santykius labiau atitiktų Rusijos interesus ir požiūrį, kad Aljansas kurį laiką pasipiktins dėl jos agresyvių veiksmų, mėgins atgrasyti, po to nurims ir vėl bus galima bandyti sugrįžti prie „business as usual“ ar kurti naujas bendrų santykių taisykles, kurias Rusija, pasitaikius progai, vėl galėtų sulaužyti. Nėra tikrumo iš Rusijos pusės, kad tai nepasikartos. Todėl kai kurios rekomendacijos, ypatingai tos kelios aptartos, būtų nuolaidžiavimas Rusijai ir jai atrištų rankas toliau grasinti kaimynams.
Rusija dažnai kaltina NATO neva karinės įtampos didinimu. Tačiau tai, ką daro Aljansas, yra atgrasymas ir atsakas į agresyvius Rusijos veiksmus Baltijos ir Juodosios jūros regionuose. Tai nėra joks grasinimas Rusijai. Tuo tarpu, pavyzdžiui, prieš Vakarus nukreiptų karinių pratybų „Zapad 2017“ metu Rusija atlikinėjo agresyvius puolamojo pobūdžio manevrus. Pratybos pasižymėjo pasirengimu koncentruoti didelį karinį potencialą prie Baltijos šalių sienų ir parodė, kad Rusija yra pasirengusi pradėti puolimą per 48 valandas per sienos liniją su rytinėmis NATO valstybėmis: Baltijos šalimis ir Lenkija.
Rekomendacijose yra pateikta daug siūlymų, kurie gali veikti tik tokiu atveju, jei būtų sukurtas tvirtas pasitikėjimas tarp NATO ir Rusijos. Tačiau Rusija savo veiksmais tą pasitikėjimą sugriovė. Neįmanoma plėtoti dialogo, jei nėra tikrumo, kad Rusija galima pasitikėti.
Dabartinėje geopolitinėje ir saugumo situacijoje būtų tinkamiausia vadinamosios NATO išminčių grupės ataskaitoje pateikta rekomendacija, kad NATO santykiuose su Rusija turėtų laikytis dviejų krypčių politikos: stiprinti atgrasymą, kas Rusijai didintų galimos agresijos kaštus ir neapsimokėtų imtis priešiškų veiksmų, ir tuo pačiu išlaikyti komunikacijos kanalus su Maskva, kas leistų išvengti ar užbėgti už akių netikėtiems kariniams konfliktams. Tai parodytų, kad Aljansas yra atviras, pasirengęs kalbėtis ir nesiekia konfrontacijos, bet nedarys jokių nuolaidų savo narių saugumo sąskaita ir adekvačiai reaguos į grėsmes.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.