Žmogus, nesuvokiantis savo tapatybės, nebeturi pats savęs ir yra lengvas grobis manipuliacijų meistrams. Galios žaidimus žaidžiantiesiems toks sutvėrimas yra labiausiai pageidaujamas, nes lengviausiai valdomas. Gal kaip tik todėl šiandieninė lietuvių tapatybė ir virsta panašia į surūdijusį vamzdį, vienu galu pamerktą į Nerį? Todėl ir atstatinėti savąjį orumą ir savąjį būtį reikia pradėti būtent nuo čia.
Kalbama, kad mus vienijantis veiksnys yra ar bent turėtų būti demokratija ir laisvoji rinka – šiuo atveju dar ir skaičių pabarstoma – tačiau nei tikros laisvos rinkos, nei realios demokratijos žavesio kaip nėr, taip nėr. Gal jų nė apskritai nėra? Tiesiog dar nespėjome nusivilti, kaip kad „neišvengiama komunizmo pergale“?
Juk jei būtų kitaip – neturėtume nei šitokio masto emigracijos, nei savižudybių. Kol šie du rodikliai išliks dominuojantys, visi kiti argumentai bus tiesiog beverčiai. Taigi, vakarietiškoji neoliberalioji doktrina Lietuvoje aiškiai nesuleidžia šaknų. Ar tik nebus panašiai kaip su kadaise bruktais kukurūzais, kurie čia neprigijo ir gana? O juk tie „Chruščiovo kukurūzai“ – tai tik nepasiteisinusios ideologijos medžiaginis įvaizdis.
Kita galima lietuviškoji tapatybė, kurią siūlo konservatyviojo diskurso šalininkai, sietina su krikščionybe, juolab, kad „mediniais katalikais“ (formaliai krikštytais, bet ne itin besirūpinančiais liturginiame kalendoriuje sužymėtomis šventėmis, jau nekalbant apie ką nors daugiau) save laiko bene 80 proc. lietuvių. Šiuo atveju nuo savižudybių turėtų sulaikyti pati krikščioniškoji doktrina, nors ieškoti geresnio gyvenimo uždrausti vis vien nepavyksta.
Tenka pastebėti, kad visokie draudimai ir tabu bažnytinėje doktrinoje labai gajūs, tuo tarpu liberalusis modernizmas, kuris daug patrauklesnis jaunesniems žmonėms, į tai žiūri kaip į atgyveną. O kur dar krauju varvanti krikščionybės plitimo istorija, kuri smarkiai trukdo hipnotizuoti intelektualesnę publiką ? Juolab, kad Lietuvos atveju tas kraujas daug šviežesnis, nei kitose Europos šalyse. Nepadeda net valstybės istorijos trumpinimas, remiantis jos paminėjimu 1009 metais tuometinių priešų kariniuose užrašuose. Tarsi anksčiau mūsų nebūta! Tai su kuo tie kryžiuočiai tada kariavo?
Daugiau srovių, galinčių daryti rimtesnę įtaką tapatybės formavimuisi, kaip ir nėra. Visokios pseudoreliginės, nacionalistinės, žydraspalvės ar dar kaip kitaip įvardinamos primygtinės tolerancijos srovelės, net jei ir gausiai finansuojamos, geriausiu atveju laikytinos subkultūrinėmis ir jų reikšmė daugių daugiausia gali pakilti iki laikraštinių skandaliukų ribos, kai nėra apie ką rašyti arba reikia nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų.
Ką turėtume laikyti Tikrąja Problema, žvelgiant iš manipuliacinės varpinės? Žinoma, savosios tikrybės, nepriklausomos nuo išorinių įtakų, atsiradimą (arba atgavimą). Taip jau yra buvę, kai sumanėme išeiti iš Sovietų Sąjungos sudėties ir pakankamai vieningai tą padarėme - sprendžiu pagal tuometinį rezultatą. Tiesa, čia toji tikrybė, o su ja ir vienybė, kažkaip išsisėmė. O juk vienijančios idėjos buvimas tautą daro neįveikiama – kas nebeatsimena ar dar nebuvo gimęs, tepasižiūri kad ir per „Youtube“ į Baltijos kelią. Tuo metu visame pasaulyje nebuvo didesnės tautos ir svarbesnių įvykių. Tačiau beveik iškart po Kovo 11-osios tapo akivaizdu, kad vienybė išseko, o nesant ją palaikančios tikrybės, prasidėjo tautos eižėjimas ir skaidymasis, plika akimi matomas atsirandant politinėms partijoms.
Čia mažiausiai noriu pirštu prikišamai rodyti, ką blogai padarė Landsbergis, o ką Brazauskas (arba atvirkščiai), svarbu tai, kad pati didžiausia vertybė, galėjusi mus ne tik ištraukti iš sovietijos liūno (tas juk įvyko!), bet ir sukurti tvirtą tiek politinį, tiek ir ūkinį pagrindą kultūriniam augimui, buvo sunaikinta ir prarasta. Kalbu apie vienybę ir jos būtiną sąlygą – tikrybę (paprasčiau – tai, kuo save laikome). Politinės ideologijos, akivaizdu, tikrybės nesukuria, jos veikiau kuria iliuziją. Ją sukuria tik pasaulėžiūra, besiremianti dora ir darna. Jei nėra šių dviejų viena kitą papildančių pamatinių dalykų, belieka politinės rietenos, po kuriomis visada pakištas tūno ganėtinai primityviais suvokiamas naudos siekimas.
Ta proga pasigilinkime į sąvokas ir į tai, ką jos reiškia.
Ką mums reiškia posakis „Gal tu sarmatos neturi?“ Iš klausimo matyti, kad neturėti sarmatos yra blogai, net gėda. Tad kas ta sarmata?
Sarmata – tai ir yra toji vidinė darna, kuri pastatyta ant doros pamato. Asmens lygmenyje - tai šarmas (angl. „charm“), charizma. Neveltui apie žmogų, kuris turi žodžiais nenusakomo tikrumo, kuris traukia ir žavi, sakome, kad toks turi šarmo, yra šarmingas. Būdinga, kad toji darna remiasi ne kokia nors ideologija ar proto konstruktu, o Dievo tvarka, tapatinant, o ne supriešinant ją su Gamtos (gimties – gimdos) dėsniais. Vengdamas per giliai nueiti, kaip argumentą panaudosiu vienintelį pavyzdį: popiežiaus Grigaliaus įvestame kalendoriuje, kuriuo naudojamės dabar, yra dvylika mėnesių, tuo tarpu vadovaujantis neideologizuotu gimties – gimdos dėsniu jų yra trylika, kas atitinka mėnesinių ciklą (žmogaus prigimtis) ir mėnulio kalendorių (visatos sandaros detalė), jau nekalbant apie tai, kad „mėnuo“ yra sinonimas ir mėnesiui, ir mėnuliui.
Taigi, sarmata – tai tikrovė. Žmogus, turintis sarmatą, tą tikrovę turi savyje, ją suvokia ir vadovaujasi. Todėl būti besarmačiu, neturėti sarmatos – ir gėda, ir bėda. Sarmatija – tai šalis (nebūtinai tokia valstybė, kaip kad apibrėžiama šiandien), kurioje gyvenančius žmones vienija tai, kad jie turi sarmatą. Štai ir viskas. Kai vėl atėjus žiemai žvelgsite į šarmotas eglių šakas, prisiminkite, kad tai ir yra pats tikriausias šarmotosios Sarmatijos vaizdinys, savo grynumu ir žavesiu (šarmu) prilygstantis burtui (t.y. tam, kas buria į būrį, vienija).
Kaip tik šis veiksmas, o ne jo priešingybė – priešprieša ir skaidymasis – gali ir turi tapti mūsų tautos gyvenimo šerdimi. Realiai pasirinkimo nelabai ir yra, nebent numotume ranka patys į save.
Ar šia tema esama ko nors daugiau, nei romantiniai pasvaičiojimai ir namudinė filosofija? Pasirodo, taip. Štai keletas tą patvirtinančių nuorodų.
Žinoma išeivijos žurnalistė ir istorikė Jūratė Statkutė de Rosales gyvena Venesueloje. Ji, tarpukario Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriaus Juozo Statkaus dukra, Karakaso bibliotekoje surado 12 amžiaus Ispanijos karaliaus Alfonso dvaro mokslininkų surašytą istorijos kroniką. Ją išvertė į šiuolaikines ispanų, anglų ir lietuvių kalbas ir išleido, pavadindama „Senuoju aisčių giminės metraščiu“. Televizijos tiltu 2009-jų birželio mėnesį ji kalbėjo Lietuvos Nacionaliniame muziejuje susirinkusiems politikos ir visuomenės atstovams (vaizdo įrašą, darytą Milvydo Juškausko galima rasti čia.
Vertimo autorė daug metų pati tikrino kronikos duomenis. Ji įtikinamai ir be dviprasmybių išdėstė ir pagrindė kronikos teiginius, taip pat nurodydama ir kokiais pavadinimais per keturis tūkstančius metų vadinti mūsų protėviai ir jų valdomos teritorijos. Tačiau visas šis istorinis – kultūrinis lobis tebėra ignoruojamas. Jei tai daroma iš nežinojimo, tai šią spragą nesunku užpildyti, pradžiai paspaudus aukščiau pateiktą nuorodą, o vėliau ir pasiskaičius minėtąjį metraštį. Kita vertus, tas pats Milvydas Juškauskas yra padaręs ir daugiau įrašų, siejančių Sarmatija vadinamas mūsų protėvių teritorijas su nūdiena. Bene ryškiausias jų yra prezidentei Daliai Grybauskaitei skirtas pareiškimas Nr. 1, datuotas 2009.07.13 d.
Laidų ciklą paruošė ir „Init“ televizija. Taigi, galime teigti, kad viešojoje erdvėje tokių žinių jau ne pirmi metai esama ir jei mums išties rūpi tautos ir valstybės ateitis bei saugumas, reikia tikėtis, kad ir Prezidentūra, ir Seimas, Vyriausybė ir ministerijos bei Valstybės Saugumo departamentas jas pastebi ir naudoja kilniam Lietuvos valstybės tikslui bei visų mūsų gerovei.
Suprantama, kad išverstoje kronikoje vardijami ne vieninteliai dokumentai, kad pasaulio šalyse yra tūkstančiai mūsų protėvių gyvenimo daiktinių įrodymų, todėl rašydamas šį tekstą viliuosi, kad ir daugiau informacijos šia tema pateks į viešosios erdvės greitkelius, o neliks tik specializuotų leidinių bei televizijos laidų ar vaizdo įrašų lygmenyje. Nuovokūs viešosios erdvės dalyviai, ypač leidėjai ir redaktoriai, panorėję galėtų smarkiai prisidėti, patvirtinant mūsų istorinę tapatybę bei skelbiant visuomenei Lietuvos piliečių turimus įrodymus bei duomenis, esančius tiek dabartinės Lietuvos teritorijoje, tiek ir surinktus ilgainiui užsieniu tapusiose šalyse.
Juo labiau, kad ir mums patiems, ir mūsų kaimynams tos istorinės praeities pagrindu vienijančios svajonės labai reikia, ypač pastaruoju metu. Neabejoju, kad tai padėtų išbristi iš šio akivaro, kuriame dabar murkdomės, vis labiau vieni kitų nekęsdami, ir tuo būdu leistų neprarasti mūsų valstybingumo, visų pirma turint omenyje jo supratimo lygmenį.