Vilniuje taip pat ilgą laiką buvo K. Škirpos alėja. Tačiau vilniečiai išsirinko tokią mankurtų valdžią, kuri, Maskvos džiaugsmui, pradėjo kovą prieš Lietuvos istoriją. Nors K. Škirpa yra ypač nusipelnęs sostinei – 1919 m. sausio 1 d. su grupe savanorių, rizikuodami gyvybėmis, Vilnių puolant okupantams, iškėlė virš Gedimino pilies Trispalvę ir ši data šiuo metu oficialiai minima kaip Lietuvos vėliavos diena, tačiau K. Škirpos alėjos pavadinimas buvo sunaikintas.
Tokio veiksmo „argumentas“, neva K. Škirpa nevienareikšmiškai vertinimas, yra manipuliatyvus. K. Škirpa nebuvo antisemitas, buvo gerbiamas Vakaruose už Lietuvos interesų gynimą, priešinantis rusams. Aš pats asmeniškai 1989 m. į Lietuvą atvežiau iš tuometinės Vakarų Vokietijos K. Škirpos knygą „Sukilimas“, kurią man padovanojo Laisvosios Europos radijo darbuotoja.
Standartinę ir manipuliatyvę frazę „nevienareikšmiškai vertinamas“ galima pritaikyti bet kokiai istorinei asmenybei. Įamžinant atmintį, statant asmenybėms paminklus, galutinis sprendimas priimamas atsižvelgiant į teigiamą lemiamų veiksmų visumą, o ne į galimai neigiamus asmenybės niuansus, kurių turi kiekvienas žmogus. Antraeiliai aspektai galutiniame vertinime negali užgožti teigiamos esmės. Lietuvos valdovas Vytautas Didysis fanatikui irgi gali atrodyti „nevienareikšmiškai vertinamas“: o siaube, kelis kartus taktiniais sumetimais perbėgo pas priešus. Karalius Mindaugas – užuot surengęs laisvus, demokratinius rinkimus, stebint Šventosios Romos pasiuntiniams, suvienijo Lietuvą krauju.
Galima būtų ir toliau sarkastiškai šaipytis iš dabartinių valdžios veikėjų mėginimų vertinti istoriją šių dienų kontekste. Tačiau jie nesupras nei sarkazmo, nei savo protinio ribotumo.
Veidmainiavimas fariziejišku stiliumi dėl lentos Kaziui Škirpai pakabinimo be leidimo plūsta iš mero Valdo Benkunsko ir jo aplinkos lūpų, tačiau neleidimas pakabinti atminimo lentos Vilniuje pirmajam Lietuvos savanoriui, piktnaudžiaujant teise, valdžia, biurokratiniais formalumais, o iš tikrųjų – sovietinis noras ištrinti iš žmonių galvų tautos atmintį, ir yra tas esminis teisingumo paniekinimas. Teisė negali prieštarauti teisingumui. Pagal teisės normas, žmonės buvo tremiami į Sibirą, sodinami į kalėjimus, šaudomi. Teisė turi įforminti teisingumą, o ne sudaryti sąlygas destrukcijai.
Tik laiko klausimas, kada bus deramai įamžintas pulkininko, diplomato, savanorio Kazio Škirpos atminimas Vilniuje. O juk meras V. Benkunskas turėjo unikalią progą pasielgti patriotiškai ir protingai: be leidimo uždėtą Kazio Škirpos lentą ant Apeliacinio teismo rūmų (juk ne diktatoriui putinui pakabino, o žymiam lietuviui) ne skubėti nuimti, bet teisiškai, pagal visas procedūras, ją įteisinti. Tai būtų buvę ne tik protinga, bet ir moralu. O dabar turime visuomenės sukiršinimą, policijos žiaurumą suiminėjant taikius piketo dalyvius, politinių kalinių, patriotų skausmingą įžeidimą bei begalinį Maskvos džiaugsmą, nes Kremliaus propaganda dešimtmečius šmeižė Kazį Škirpą.
Turiu pasiūlymą: Lietuvoje žadamą gaminti naujos kartos kovinį bepilotį (droną) arba jau esamus ir siunčiamus į Ukrainą bepiločius pavadinti Kazio Škirpos vardu. Tai būtų dalinė satisfakcija.