Stanislovas Buškevičius. Tas prakeiktas lietuvio nuolankumas: ar iš viešojo gyvenimo bus išstumta lietuvių kalba?

Rusų okupacijos metais atsilaikėme prieš rusinimą. Tačiau tai, kas dabar darosi nepriklausomoje Lietuvoje, yra tautinės savigarbos stoka: darkomas lietuvių kalbos raidynas, atvykę rusakalbiai neverčiami mokytis lietuviškai, o patys lietuviai vis dažniau įterpia į savo kalbą angliškus žodžius (kompleksuotai kvailas noras pasirodyti „kietam“). Ar atsilaikysime prieš kalbinę kolonizaciją ir kalbinę saviasimiliaciją?

Tai priklausys nuo mūsų tautinio imuniteto. Gimtąją kalbą gauname su motinos pienu. Tačiau, jei lietuviams pritrūks sąmoningumo ir valios, galime prarasti savo kalbą.

Būtina įsisąmoninti, kad lietuvių kalba ne tik yra formali konstitucinė vertybė, bet tai yra valstybės kaip mūsų tautos egzistavimo pagrindas. Lietuvių kalba – tai lietuvių tautos genetinis kodas, genetinis raktas. Pakeisk kalbą – pakeisi kultūrą ir žmogaus mąstymo būdą. Susilpninus lietuvių kalbą, bus po truputį išplaunama lietuvio dvasinė ir kultūrinė tapatybė. Nelikus lietuvio, neliks ir Lietuvos arba kitaip sakant, lietuvis taps nebe lietuviu.

Noriu priminti, kad tautybė turi platų apibrėžimą, kuris apima kalbą, kultūrą, bendrą kilmę. Praradus kalbą neišvengiamai keisis mentalitetas, kultūrinė ir dvasinė savastis. Praradęs jas, žmogus taps lyg medis be savo šaknų.

Reikia suvokti, kad požiūris, jog galima pakeisti savo gimtąją kalbą anglų, atspindi ne asmens išprusimą, o jo provincialumą. Taip besielgiantis asmuo taps ne vakariečiu, o provincialu mankurtu. Todėl lietuvių kalbą būtina ne tik saugoti, bet ir aktyviai puoselėti.