Statistika skelbia, kad Lietuvoje vaikų gimdoma 3 kartus mažiau nei nepriklausomybės pradžioje, o kasmet gyventojų miršta 15–20 tūkst. daugiau nei gimsta. Ši demografinė krizė virto tikra katastrofa mūsų mažai valstybei, prarandančiai ne tik ekonominį potencialą, bet ir susiduriančiai su realia kultūrinio išnykimo galimybe. Istorija rodo, kad atsilaisvinusias tuščias erdves užpildo atėjūnai, kurie atsineša su savimi kitą kalbą, papročius, tradicijas ir svetimą pasaulėžiūrą.
Gyventojų nykimas yra didžiausia šių laikų grėsmė ir būtent jos įveikimas privalo būti prioritetu visiems politikams ir aktyviems visuomenininkams, kurie nori, kad Lietuva turėtų ateitį. Gaila, bet paskendę kasdienėse intrigose ir nereikšmingų smulkmenų sprendimuose, politikai gyvena tik šia diena ir svarbiausias jų rūpestis – kaip sėkmingai įsisavinti Europos Sąjungos paramos lėšas. Europiniais pinigais tvarkomos mirštančių miestelių aikštės, renovuojamos mokyklos, kurias rytoj uždarys, trinkelėmis grindžiami šaligatviai, vingiuojantys tarp namų užkaltomis langinėmis. Atnaujintos viešosios erdvės tarnauja kaip gražus antkapinis paminklas kadaise čia gyvenusiems žmonėms.
Negalintys susidoroti su egzistenciniu iššūkiu politikai dažnai teisinasi, kad ši problema aktuali daugeliui išsivysčiusių šalių. Taip, bet tai nė kiek neguodžia ir neatleidžia valdžios svertus savo rankose laikančių asmenų nuo atsakomybės prieš lietuvių tautą.
Gimstamumo mažėjimą lemia daug priežasčių, tačiau iš jų galima išskirti dvi pagrindines grupes: ekonomines ir socialines.
Dažnai norą turėti vaikų poroms atšaldo baimė ir netikrumas dėl ateities. Ar turės pakankamai pajamų, kad užtikrintų vaiko poreikius? Ar turės vaikas padorų būstą, ar galės lankyti dažnai brangius būrelius, ar netrūks pinigų mokyklinėms reikmėms? Ar pavyks vaikui gauti vietą darželyje? Visi šie klausimai pagrįstai kelia nerimą jaunoms poroms, todėl valstybė privalo padaryti viską, kad ekonominis aspektas apsisprendimui susilaukti atžalų turėtų kiek įmanoma mažiau įtakos. Bet tai tik viena mozaikos dalis. Kita ne ką mažiau svarbi priežastis – pasikeitęs žmonių požiūris į tėvystę. Šiuolaikinis žmogus brangina savo laisvę, todėl neretai pasirenka gyventi be vaikų, kratosi atsakomybės ir siekia gyventi vien tik savo malonumui. Pasirinkęs tokį kelią, jis net nesusimąsto, kad visa tai grįš bumerangu jau vėliau – vienatvės jausmas senatvėje taps nepakeliama našta. Jau nekalbant, kad toks požiūris tiesiog žudo ateities pensijų sistemą, tad abejotina, kad šiandien vien tik sau gyvenantis asmuo, turės pakankamai finansinių galimybių mėgautis užtarnautu poilsiu, sulaukęs garbingo amžiaus.
Bet ką gali padaryti valstybė šioje vietoje? Juk negali priversti turėti vaikų to nenorinčius.
Versti ir nereikia. Žmonija yra daugybės pokyčių, kuriuos nulemia intensyvi informacinė kampanija, švietimas ir nevyriausybinių organizacijų veikla, liudininkė. Reikia pavyzdžių? Prieš kelis dešimtmečius apie klimato kaitą diskutuodavo tik siauruose mokslininkų rateliuose, o šiandien kiekvienas pradinukas jau žino, kad šiukšles reikia rūšiuoti, o jų tėvai stengiasi pirkti mažiau taršias transporto priemones. Kadaise valkataujančius šunis gaudydavo specialios tarnybos ir juos tiesiog nužudydavo, šiandien gyvūnų teisėmis rūpinasi gausybė savanorių. Ir tokių pavyzdžių – begalės.
Tad kodėl neišbandžius šių metodų kovoje su demografine krize? Valstybė galėtų finansuoti ir bendradarbiauti su organizacijomis, kurios skatina tėvystę, padeda jaunoms šeimoms, dirba su būsimaisiais tėveliais. Tėvystę remiančioms idėjoms turėtų būti atviros žiniasklaidos priemonių durys, jų sklaidą didintų renginiai, teigiamų pavyzdžių viešinimas. Viešieji ryšiai yra galinga jėga ir ji turėtų būti panaudota sprendžiant egzistencinius mūsų šaliai klausimus.
Reikia tik suprasti problemos mastą ir pradėti veikti šiandien. Nes greitai prieisime negrįžtamą tašką ir dar po šimto metų liksime tik tauta istorijos vadovėliuose.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.