Vis tik rimčiausias iššūkis šiam uždaviniui yra didelė politinės kairės fragmentacija: priešingai nei dešiniųjų stovykloje, čia yra gerokai daugiau žaidėjų su skirtingais požiūriais, tikslais, asmeninėmis ambicijomis ir sudėtinga tarpasmeninių santykių istorija. Ir nors dabar, kol dar neįvyko antrasis turas ir nėra aiškūs galutiniai rinkimų rezultatai, viešojoje erdvėje nuskamba skirtingų partijų lyderių pareiškimai, brėžiantys tikras ar tariamas raudonąsias linijas, su kuo bus galima draugauti, o su kuo „jau tikrai ne“, tačiau neabejoju, kad jau kitą savaitę daugumai teks pamiršti visas asmenines nuoskaudas ir išankstinius nusistatymus – reikės formuoti dirbančią ir stabilią Vyriausybę. Ir čia jau nebeliks vietos emocijoms, nori nenori – privalės nugalėti sveikas protas. Nes mūsų valstybė neturi prabangos ilgai kęsti politinius žaidimus ar skęsti rietenose tarp partijų. Lietuvos laukia sudėtingas, kupinas iššūkių laikotarpis.
Pirmiausia, niekur nedingo Rusijos grėsmė. Režimas, kuriam karas – vienintelė galimybė išlaikyti valdžią, nesiliaus grasinęs ir nesiliaus kėlęs pavojų kaimynams. Nors tiesioginio Rusijos karo tikimybė su NATO šalimis yra labai menka, tačiau agonijoje esantis diktatorius darys viską, kad destabilizuotų mūsų visuomenę – turime būti pasiruošę atremti pačias klastingiausias diversijas ir provokacijas. Rusija jau yra ant ekonominio kracho slenksčio ir, nors jos žlugimas ir priartintų karo pabaigą, reikia būti pasirengusiems ir tokiam scenarijui, kada minios tikrų ar tariamų ekonominių pabėgėlių mėgins veržtis pro išorines Europos Sąjungos (ES) sienas.
Kita grėsmė – ekonominė. Ekspertai jau dabar perspėja apie tikėtiną šalies ekonomikos augimo stojimą, kurį gali nulemti tolydžio mažėjantis produktyvumas. Ir tai dar ne viskas. Lietuvos pozicijos kitąmet prasidėsiančiose derybose dėl būsimos septynmetės 2028–2034 m. ES finansinės perspektyvos yra pakankamai silpnos: jeigu Vilniaus ir Vidurio Vakarų regionas pakils virš 75 proc. ES vidurkio, skaičiuojant regiono bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam gyventojui, mūsų laukia ryškus ES finansavimo sumažėjimas. Tai bus gražios pasakos pabaiga: Vyriausybei ir šalies regionų merams teks sukti galvą, kaip vietoje parodomųjų infrastruktūros tvarkymo už europinius pinigus projektų vykdymo pradėti kurti inovatyvią ekonomiką, kuri galėtų užtikrinti valstybės funkcionavimą ateityje.
Ir galiausiai, demografinė krizė. Nors, jei tiksliau – katastrofa. Tai pati didžiausia grėsmė šiuolaikinei Lietuvai. Mirštanti valstybė praranda ne tik ateities ekonominį potencialą, bet ir galimus gynybinius pajėgumus, jau nekalbant apie pavojų lietuviškai kultūrai. Situacija yra pernelyg rimta, kad galėtume leisti įsivyrauti nestabilumui šalies valdžioje. Lietuvai reikia ne tik efektyviai veikiančios Vyriausybės ir bendro politinių jėgų sutarimo gyvybiškai svarbiais šaliai klausimais, bet ir konstruktyvios opozicijos, kuri užsiimtų sveika kritika ir valstybės interesų gynimu, o ne destrukcija ar intrigomis.
Nes jeigu nebus rasta valios pradėti spręsti tikrų problemų čia ir dabar, ateityje už mus jų gali imtis kiti.