Stasys Jakeliūnas. Kaip paminėsime ekonomikos krizės Lietuvoje dešimtmetį?

Šiemet sukanka dešimt metų nuo ekonomikos krizės Lietuvoje pradžios. 2008 metų pabaigoje staiga ėmė smarkiai mažėti valstybės ir „Sodros“ biudžetų pajamos, pradėjo kristi nekilnojamojo turto kainos. Per kitus dvejus metus nedarbas Lietuvoje pašoko iki 20 proc., valstybės skola beveik patrigubėjo, o įmonių bankrotų skaičius išaugo net penkis kartus. Žmonės ėmė masiškai emigruoti, ieškodami galimybių išgyventi ir grąžinti bankams būsto kainų burbulo metu paimtas paskolas. Lietuvos BVP, panašiai kaip ir Latvijoje ir Estijoje, susitraukė 18 proc. – bene labiausiai pasaulyje. Kodėl? Aiškaus ir oficialaus atsakymo neturime iki šiol.

Viešojoje erdvėje ir politiniuose vertinimuose dominavo ir iki šiol girdisi pernelyg supaprastinti krizės priežasčių apibūdinimai – vyko globali krizė, ji smogė visiems, G. Kirkilo vadovaujama vyriausybė neva nuslėpė informaciją ir tinkamai nepasiruošė krizei, o 2008 metų pabaigoje pradėjusi dirbti A. Kubiliaus vyriausybė įvykdė naktinę mokesčių reformą, sumažino pensijas bei atlyginimus ir... beviltiškai praskolino Lietuvą. Tokie tarpusavio kaltinimai pasigirsta ir dabar.

Seime pernai užregistruotas nutarimo projektas atlikti parlamentinį tyrimą, kuriuo norima aiškintis, kodėl buvo brangiai skolinamasi ir kas iš to galėjo pasipelnyti. Tačiau nesuformuluoti, atrodytų, paprasti ir logiški klausimai – kodėl Estijai, nors ji patyrė panašią ekonomikos griūtį, apskritai nereikėjo skolintis, o greta esanti Lenkija apskritai išvengė ekonomikos susitraukimo. Net 2009 metais ten BVP toliau augo.

Tiesa, tiek Lietuvos, tiek Švedijos parlamentuose vyko krizės tyrimai, tačiau kas apie juos girdėjo? 2010 metų gegužės 17 dieną Biudžeto ir finansų komitete, kuriam tuomet vadovavo prof. K. Glaveckas, buvo patvirtintos išvados dėl Lietuvos banko veiksmų 2005–2008 metais, prižiūrint komercinių bankų veiklą. Išvados komitete buvo patvirtintos bendru sutarimu, tačiau kažkodėl nei Seimo posėdžių salėje, nei visuomenės informavimo priemonėse jos nebuvo pristatytos. Kas jose surašyta ir ar jomis kas nors pasinaudojo?

Dar anksčiau, tų pačių metų vasario 2 dieną, Švedijos parlamento Finansų komitete taip pat vyko klausymai, kurių tikslas buvo išsiaiškinti, kaip Švedijos valdžios institucijos turėtų reaguoti į tuomet dar nežinia kaip galėjusią pasibaigti krizę Baltijos šalyse. Švedams tai rūpėjo, nes keli jų bankai veikė šiose šalyse, o vienas jų dėl pernelyg rizikingos veiklos šiame regione be vyriausybės pagalbos paketo tikriausiai būtų bankrutavęs. Tai – viešas buvusio Švedijos finansų ministro A. Borgo liudijimas tarptautinei žiniasklaidai. Šis bankas ir dabar veikia Lietuvoje, o jo atstovai moko mus, kaip reikia valdyti ekonomiką ir finansus.

Koks šių bankų vaidmuo, ką (ir kada!) turėjo daryti bankus prižiūrinčios bei kitos valdžios institucijos? Apie tai buvo karštai ir atvirai diskutuojama 2010 metų pradžioje Švedijos parlamente. Ką apie tai žinome ir kodėl šių diskusijų medžiaga iki šiol nėra paskelbta bei įvertinta Lietuvoje? Ką savo pranešime apie krizės Baltijos šalyse priežastis ir atsakingas institucijas kalbėjo seniausiojo pasaulyje centrinio banko vadovas švedas S. Ingvesas? Jis tikrai kalbėjo ne tik apie globalią finansų krizę.

Todėl vietoje to, kad toliau žaistume „politinį futbolą“ ir ieškotume tų, kas ir už kiek praskolino Lietuvą, pasiūliau išplėsti tyrimo Seime apimtį ir, remiantis šiais bei kitais jau atliktais tyrimais, rasti atsakymus ir į šiuos klausimus:

1. Kokią įtaką viešųjų finansų būklei 2009–2010 metais ir vėliau turėjo Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės sprendimai didinti asignavimus 2008 metų rudenį, svarstant ir tvirtinant 2009 metų biudžetą?

2. Kokią įtaką 2009–2010 metų krizei Lietuvoje (įskaitant viešųjų ir komercinių finansų bei atskirų ekonomikos sektorių būklę) turėjo Lietuvoje veikiančių stambiųjų komercinių bankų skolinimo politika ir sprendimai?

3. Ar Lietuvos bankas tinkamai vykdė šių bankų priežiūrą 2005–2008 metais?

4. Ar Lietuvos bankas tinkamai atsižvelgė į Skandinavijos kapitalo komercinių bankų įtaką Lietuvos ekonomikai ir finansų sektoriui bei į savo priežiūros veiksmus 2005–2010 metais, vertindamas ir priimdamas sprendimus dėl kredito įstaigų mokumo ir jų veiklos tęstinumo 2011–2017 metais?

5. Kokią įtaką komercinių bankų sprendimams, teikiant būsto paskolas, o taip pat viešiesiems finansams Lietuvoje turėjo UAB „Būsto paskolų draudimas“ veikla 2005–2009 metais ir jos įsipareigojimų administravimas 2010–2017 metais?

Išvadas siūlysiu patvirtinti Seime, kartu jame bus pateiktos rekomendacijos Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei ir Lietuvos bankui, ką reikėtų daryti, kad būtų išvengta finansinių ir ekonominių krizių ateityje ar bent jau sumažinta jų įtaką šalies ekonomikai ir viešiesiems finansams.

Tai svarbu, nes Seime ir kitose valdžios institucijose vėl atgyja finansinis populizmas, bankai netruks užmiršti tas menkas pamokas, kurių gal ir išmoko krizės metu. Tuo labiau, kad jų vadovai keičiasi, o naujai atėję vėl nori dirbti veržliai ir pelningai. O tai gali reikšti, kad pernelyg rizikingai.

Lietuvos bankas taip pat turėtų akylai stebėti, kaip veikia finansų sistema – tiek tradiciniai bankai ir kredito unijos, tiek naujos kartos finansų įstaigos ir platformos – ir užtikrinti efektyvią bei vientisą jos priežiūrą. Kartu jis privalo tinkamai apsaugoti finansinių paslaugų vartotojus nuo finansinių manipuliacijų ir apgaulių, nes jos taip pat prisideda prie krizių. Apie tai rašoma ir lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato R. Shillerio knygoje „Kvailių žvejonė“, Europos parlamento užsakymu atliktoje studijoje ir kitur. Dar vienos panašios krizės Lietuvoje negalime sau leisti.