Kaip sudėtiniai jos elementai, nuo šių metų sausio 1 d. turėjo pilnai veikti licencijas gavusios centrinės kredito unijos (CKU), kurios užsiima atskirų kredito unijų administravimu ir priežiūra. O unijos, nepriklausančios nei vienai centrinei unijai, gavusios Lietuvos banko sutikimą, galėjo pradėti reorganizuotis į specializuotus bankus. Lietuvos bankas viešai paskelbė, kad reforma sėkmingai baigta, tačiau tai, mano giliu įsitikinimu, yra netiesa.
Problema ta, kad vienai iš dviejų centrinių kredito unijų veiklos licencija išduota pažeidžiant įstatymą. Ji iki šiol neturi dalies jos veiklai būtinų sistemų, perka informacines bei mokėjimų paslaugas iš savo konkurentės, todėl yra visiškai nuo jos priklausoma ir negali pilnai užtikrinti saugaus ir patikimo savo narių – dešimties ar vienuolikos individualių kredito unijų – veikimo, kaip tai numatyta įstatyme. Juolab negalima kalbėti apie visavertę konkurenciją ir savitus veiklos modelius, kas, Lietuvos banko nuomone, buvo pagrindinis kelių CKU atsiradimo argumentas.
Apie tai, kad yra pažeidžiamas galiojantis įstatymas, Lietuvos bankas buvo informuotas gruodžio 20 d., biudžeto ir finansų komiteto vykusių klausymų metu. V. Vasiliauskui buvo pasiūlyta pašalinti pažeidimą, tačiau Lietuvos banko vadovas nusprendė šį siūlymą ignoruoti. Neva šiuo metu yra pereinamasis laikotarpis ir viskas yra normalu. Tačiau visi „pereinamieji laikotarpiai“ turėjo pasibaigti praėjusių metų gruodžio 31 d.
Todėl galima pagrįstai teigti, kad vietoje pilnavertės ir laiku įvykdytos kredito unijų sistemos reformos, Lietuvos bankas pasirinko ekonomiškai nepagrįstų sprendimų ir teisinės bei galimos priežiūrinės savivalės kelią. Kitaip tariant, reformos laiku įvykdyti nepavyko, o dabar vyksta įstatymo pažeidimas ir kiti neleistini veiksmai. Maža to, Lietuvos bankas galimai suklaidino Europos centrinį banką, kuris dalyvavo išduodant licenciją naujai įsteigtai Jungtinei CKU. Vargu ar Lietuvos bankas informavo Europos centrinį banką, kad ši naujoji CKU nėra pilnai pasirengusi gauti licenciją, taip, kaip tai numatyta įstatyme.
Problemos, kurią pats sukūrė ir kurią dabar ignoruoja Lietuvos bankas, esmė – įstatyme palikta spraga, dėl kurios atsirado galimybė Lietuvoje veikti kelioms ar net keliolikai centrinių kredito unijų. Diskusijos apie tai, kiek tokių centrinių unijų, kurios užsiima atskirų kredito unijų administravimu ir priežiūra, turėtų būti Lietuvoje, prasidėjo prieš kelis metus. Pats Lietuvos bankas tuomet pasisakė, kad turėtų būti viena CKU. Kadangi Lietuvoje kredito unijų sistema nebuvo stabili ir tinkamai kapitalizuota, daug unijų buvo silpnos, jų paprasčiausiai buvo ir yra per daug ir jos turėtų jungtis, priežiūros standartai nepakankami, trūksta kompetentingų specialistų ir pan., tokios pat nuomonės laikiausi ir aš. Skirtumas tas, kad mano pozicija išliko nepakitusi, o Lietuvos bankas ją kažkodėl radikaliai pakeitė, nors nepateikė jokio aiškaus pagrindimo.
Lietuvos banko pozicija ėmė svyruoti, kuomet dėl kai kurių pavienių kredito unijų atstovų interesų ir jų įtakos Seime, buvo svarstoma įstatymo nuostata, kad Lietuvoje gali veikti ne viena, bet kelios ar net keliolika CKU (nes joms įsteigti dabar pakanka viso labo penkių atskirų unijų). Tai – visiškas absurdas. Panašiai tokį sprendimą Biudžeto ir finansų komiteto, kuriam tuo metu vadovavo B. Bradauskas posėdyje, įvykusio 2016m. pavasarį, komentavo pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas, pasakęs, kad toks siūlymas yra visiškai nepagrįstas.
Lietuvos bankas kaip kompromisinį sprendimą buvo pasiūlęs galimybę leisti veikti kelioms CKU, jei jas sudaro ne mažiau kaip 18–20 unijų. Tačiau nei 2016 metų Seimo pavasario sesijos metu, kai buvo priimamas įstatymas, nei pernai gegužės mėn., kai buvo teikiama atitinkama mano ir kitų Seimo narių parengta įstatymo pataisa, kuria būtų pašalinta priežiūros spraga, nesilaikė ir šios savo pozicijos.
Todėl kyla klausimas, kuo apskritai vadovaujasi Lietuvos bankas, jei radikaliai pakeitė savo poziciją ir atsisakė savo paties specialistų atliktų ekonominių vertinimų, o kuomet Seime buvo pateikiamas įstatymo projektas, kuriuo buvo siekiama atkurti galimybę veikti tik vienai CKU, pasistengė blokuoti šio projekto pateikimą. V. Vasiliauskas žengė beprecedentį žingsnį ir atsiuntė raštą visiems Seimo nariams, kuriame, prieštaraudamas pats sau, agitavo nepalaikyti įstatymo projekto, kuris būtų išsprendęs ir dabartinę įstatymo nesilaikymo problemą.
Kaip ir kodėl Lietuvos CKU sudarė informacinių paslaugų teikimo sutartį su savo konkurente Jungtine CKU, galima spėlioti. Tačiau, mano manymu, neatmestina galimybė, kad Lietuvos bankas darė spaudimą, o paslaugos teikėjas, priklausomas nuo savo prižiūrėtojo ir būdamas atsakingas už penkiasdešimt savo narių ateitį, nedrįso priešintis. Jei tai pasitvirtintų, LCKU sprendimas būtų gal ir suprantamas, bet Lietuvos banko veiksmai – visiškai nepateisinami. Tai, be jau minėtos teisinės, būtų dar vienas grubus Lietuvos banko savivalės pavyzdys.