Stasys Jakeliūnas. Landsbergistanas

Nors formaliai Lietuva yra demokratinė valstybė, kurioje turi galioti teisės viršenybės principas ir klestėti nuomonių įvairovė, tačiau šalyje vis labiau įsigali totalitarinio mąstymo ir valdymo apraiškos. Tokios kaip asmenybės kultas, vienos tiesos propagavimas ir kitaminčių ujimas viešojoje erdvėje ir netgi jų persekiojimas teisinėmis priemonėmis, dvejopi standartai teisinėje sistemoje ir pan.

Šios tendencijos sustiprėjo prezidentaujant Daliai Grybauskaitei, tačiau šių metų pradžioje Rusijai užpuolus Ukrainą jos įgavo visiškai atgrasų pobūdį. Lietuvą siekiama paversti Landsbergistanu, kuriame vyrauja savidestrukcinis geopolitinis populizmas.

Lietuvos piliečiai, reiškiantys kitokią nei valdžios nuomonę, dabar neretai vadinami išdavikais ir Kremliaus agentais. Netgi svarstoma galimybė pakeisti įstatymus, kad būtų galima atimti jiems pilietybę, nors tai pažeistų tarptautines teisės normas, kurių laikytis įsipareigojo pati Lietuva. Tokiu požiūriu ir veiksmais dabartinė valdžia bei jos pakalikai kuria atmosferą, panašią į tokią, kokia yra Rusijoje, Baltarusijoje ir Kinijoje. Kritikuodami šių valstybių režimus, valdantieji ir jų draugai propagandistai nejučia patys juos klonuoja.

Siekdami pigaus tarptautinio populiarumo, tokie veikėjai inicijuoja beprasmius ir beviltiškus propagandinius bei ekonominius karus, kurie kenkia mūsų žmonėms ir valstybei, mažina jos investicinį patrauklumą ir konkurencingumą. Vienas iš gerai žinomų pavyzdžių yra Taivaniečių atstovybės įkūrimas Lietuvoje. Nors pats Taivanas nesiekia realios politinės nepriklausomybės, kai kurie dabartinės Lietuvos valdančiųjų atstovai, apsilankę saloje, yra didesni jos advokatai nei pati Taivano valdžia. Įdomu, kodėl šie geopolitiniai populistai taip aktyviai nekovoja dėl Tibeto nepriklausomybės, nors ši šalis tikrai buvo okupuota, jos gyventojai kalba sava kalba, kultūrinės ir religinės Tibeto tradicijos yra senos ir unikalios?

Kaliningrado tranzito skandalas – dar vienas geopolitinio populizmo, kenkiančio Lietuvos nacionaliniam saugumui ir interesams, pavyzdys. Tik įsitraukus JAV administracijai, kuri, skirtingai nuo ministrų Gabrieliaus Landsbergio ir Arvydo Anušausko, visiškai nesuinteresuota realiai patikrinti, kaip būtų vykdomi įsipareigojimai pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, teko gėdingai atsitraukti. Valdantiesiems visai nerūpi, jog kilus kariniam konfliktui Lietuva galėtų būti sunaikinta.

Būti karo šaukliais ir popieriniais kitų kraštų patriotais gali būti patogu, kuomet už deklaracijų padarinius, įskaitant ir didžiulį nerimą bei įtampą, kilusią mūsų visuomenėje, nereikia prisiimti realios atsakomybės. Neatsitiktinai Prancūzijos ir Vokietijos vadovai (kurių įtaka geopolitiniams procesams gerokai didesnė nei Lietuvos) laikosi nuosaikesnės pozicijos. Nes jie, kaip ir didesnioji dalis kitų NATO valstybių narių bei pačios NATO pareigūnai, supranta, kad vien karinėmis priemonėmis tvaraus sprendimo Ukrainoje paprasčiausiai neįmanoma pasiekti, nepaisant to, kaip situaciją ir jos perspektyvas pateikia viena ar kita kariaujanti pusė.

O gal Lietuvos Vyriausybė, laikydamasi nuoseklios „vertybinės“ pozicijos, yra pasirengusi nutraukti diplomatinius santykius su Vokietija bei Prancūzija? Ir kodėl šių šalių vadovai viešai nevadinami išdavikais, nors jie ir toliau bendrauja su Putinu?

Dabartinė Lietuvos valdžia dažnai kritikuoja Vengriją dėl tariamo teisės viršenybės principo pažeidimo. Tačiau mūsų didžiausia valdančiosios koalicijos partija pati naudojasi teisėsaugos sistemos ydomis, kai jai iškyla problemų. Prieš kelerius metus Mykolo Majausko inicijuotas ir jo partijos palaikytas nuo šio politiko seksualinį priekabiavimą patyrusių merginų bauginimas ir teisinis persekiojimas – gėdingas to pavyzdys. Kaip ir kitas atvejis, kai G. Landsbergis be jokio pagrindo mane viešai apkaltino padarius nusikaltimą – grasinus Konstitucinio Teismo teisėjams. Pateikus ieškinį, sekė visų teisminių instancijų, įskaitant ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, nenoras, o gal ir baimė pripažinti G. Landsbergį pažeidus įstatymą. Tai šokiruojantis atvejis, iliustruojantis kaip Lietuvoje (ne)veikia teisės viršenybės principas. Nesunku įsivaizduoti, kokius kryžiaus kelius reikia nueiti mūsų piliečiams, kurie ryžtasi ieškoti teisybės Lietuvos teismuose prieš turtingus ir įtakingus atsakovus.

Minėtas G. Landsbergio atvejis, dėl kurio dabar esu priverstas kreiptis į Strasbūro teismą, o taip pat ir ministro senelio pripažinimas valstybės vadovu, nors tai prieštarauja ne tik realybei, bet galimai ir Konstitucijai, yra ne kas kita, kaip asmens (arba Landsbergių „dinastijos“) kulto apraiškos. Tenka apgailestauti dėl visų paminėtų tendencijų ir reiškinių, tačiau esu tikras, kad Landsbergistaną Lietuvoje dar galima išgyvendinti.