Galimas seksualinis priekabiavimas prie moksleivių, einant premjero A. Kubiliaus patarėjo pareigas ir būnant šių moksleivių, būsimųjų politikių, mentoriumi. Ciniškas veidmainiavimas ir melavimas, tapus Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininku. Galų gale, kreipimasis į prokuratūrą ir ikiteisminio tyrimo inicijavimas prieš merginas bei jų liudijimus paviešinusias žurnalistes. Nors pats dievagojosi, kad taip daryti negali, nes „užčiauptų merginas ir nubrauktų viską, ką darė iki tol“, praėjus vos kelioms dienoms ir užčiaupė, ir nubraukė...
„Toks elgesys gilina žmonių nepasitikėjimą politika ir politikais... Seimo narys paniekino pačią kovos su seksualiniu priekabiavimu idėją... Tik drąsių ir principingų jaunų moterų dėka šie įvykiai iškilo viešumon.“ Tai – teisingi žodžiai, apibendrinantys visą situaciją. Jų autorė – Seimo Moterų grupės vadovė liberalė Aušrinė Armonaitė.
Tačiau taip A. Armonaitė rašė ne apie M. Majauską, o apie K. Pūką. Be abejo, K. Pūkas nusipelno visuomenės ir Seimo pasmerkimo bei apkaltos. Ir todėl Seime jo jau kurį laiką nebėra. Pristačius nutarimo projektą dėl K. Pūko apkaltos komisijos sudarymo, „už“ balsavo visi 97 balsavime dalyvavę Seimo nariai.
Tačiau praėjusią savaitę, balsuojant dėl analogiškos komisijos sudarymo M. Majausko veiksmams ištirti ir įvertinti, balsavimo rezultatai buvo visiškai kitokie. Du kartus balsai pasiskirstė po lygiai. Balsuojant trečią kartą, salėje jau buvo daugiau M. Majausko „draugų“ nei palaikančių apkaltos komisijos sudarymą.
Viena iš M. Majausko „draugių“ – A. Armonaitė, aukščiau cituotų žodžių autorė. Dabar ji tyli. Galbūt todėl, kad šis Seimo narys – iš politiškai artimos partijos? Be to, jis jaunas, simpatiškas ir sugeba protingai kalbėti. O K. Pūkas – senas ir atgrasus.
Ne paslaptis, kad mūsų sprendimams ir vertinimams įtaką daro ir biologiniai bei psichologiniai veiksniai. Dažnai tai – pasąmoniniai procesai, todėl retai sugebame būti visiškai nešališki. Apie tai savo knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“ rašo psichologas, Nobelio premijos laureatas D. Kahnemanas. Galbūt A. Armonaitės ir kitų Seimo narių balsavimui dėl M. Majausko apkaltos komisijos sudarymo turėjo įtakos ir tai.
Nieko apie M. Majauską nekalba ir dar viena labai aktyvi kovotoja prieš moterų išnaudojimą, žmogaus teisių gynėja, sėkmingai K. Pūko apkaltos procesui vadovavusi Seimo narė D. Šakalienė. Atrodo, kad ir ji taiko dvejopus standartus. Galbūt dėl tų pačių, galbūt dėl kitų priežasčių. Tačiau ji kaip psichologė, be abejo, supranta, kaip sunku prabilti merginoms, susidūrusioms su seksualiniu priekabiavimu. Ir supranta, kaip jos jaučiasi dabar, po tokio balsavimo Seime. Todėl D. Šakalienės pozicija M. Majausko ir su juo susidūrusių merginų atžvilgiu yra daugiau nei keista ir nesuprantama.
Merginoms įrodyti tai, kas buvo prieš kelerius metus – be galo sunku. Nes viskas vyko už uždarų durų, „prie keturių akių“. Dėl to, kas atsitiko, jas tikriausiai kankina kaltės ir gėdos jausmai. Vieši smerkiantys komentarai bei vertinimai, net ir kai kurių moterų, ypač vyresniųjų, baugina ir stabdo nuo tolesnio kalbėjimo. „Ko ten ėjai, argi nežinai, ko iš jaunų moterų nori vyrai?“, „Gal pati norėjai padaryti politinę karjerą, nepavyko, o dabar kerštauji žinomam politikui?“ Ar teisingai apibūdinu merginų, nukentėjusių nuo jauno ir perspektyvaus politiko lytinių priekabių, savijautą, Dovile?
Galbūt Seime kai kam kyla natūralios abejonės, ar tie įvykiai prieš kelis metus iš viso buvo. Bet ar įmanoma, kad dvi merginos, kelios žurnalistės ir dvi Seimo narės (viena – buvusi) meluotų ir teigtų nebūtus dalykus? Vien dėl to, kad sugriautų M. Majausko karjerą? Ar jo karjera ir jis pats toks svarbus joms, kad rizikuotų būti apkaltintos šmeižtu?
Juk taip beveik ir įvyko. Bent vienai iš merginų, prokuratūrai pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo suteiktas specialiojo liudytojo statusas. Iki įtarimų dėl šmeižto pareiškimo liko tik vienas žingsnelis. Dėl to, kad išdrįso pasakyti tai, ką žino.
Ar daug kas iš mūsų norėtų atsidurti tokioje padėtyje? Pažįstamų merginų tapatybių atskleisti nevalia, nes jos pačios to bijo ir nenori. Kitaip įrodyti, kad tai, ką žinai – tiesa, negali. Ieškai ir samdai advokatą, eini į tą bauginantį prokuratūros pastatą, atsakinėji į griežtų prokurorų klausimus. O tyrimą juk inicijavo Seimo narys, kuris kiekvieną mielą Seimo posėdį vis kalba ir kalba. Kalba tam, kad būtų dar labiau žinomas ir matomas. Prokurorams, merginoms ir visai visuomenei.
Vargu, ar ši ir kitos merginos dar ryšis kalbėti, ypač po tokio balsavimo Seime. Nes išlieka didžiulė rizika, kad šiuo metu sustabdytas ikiteisminis tyrimas bet kada gali būti atnaujintas. Joms gali būti pareikšti įtarimai dėl šmeižto. Gali būti ir bylos teisme. Bylos, kurių beveik neįmanoma laimėti. Štai kodėl M. Majauskas jaučiasi palyginti ramus.
Bet kodėl jį gina tiek daug Seimo narių, daugiau nei 50? Manau, kad atsakymą pateikė M. Majausko partijos kolega J. Razma, kuomet uždavė klausimą nutarimo projekto pateikimo Seime metu: „Sakykite, ar jūs, teikdamas apkaltos iniciatyvą, išsiaiškinote, ar jis pats vis dėlto apsisprendė kreiptis, ar buvo gana didelis frakcijos kolegų spaudimas tai daryti? Galbūt jūs iš karto išsiaiškinkite, kiek frakcijos narių ragino tai daryti, sakykim, ir aš save čia galėčiau įvardyti, ir tada gal iš karto apkaltą visiems.“
Pasirodo, J. Razma ir, matyt, kiti frakcijos nariai reikalavo ir spaudė, kad M. Majauskas kreiptųsi į prokuratūrą ir galbūt taip „įrodytų“, kad yra nekaltas. Kadangi pradėjus ikiteisminį tyrimą naujų merginų liudijimų neatsirado, o tos, kurios jau viešai kalbėjo, nutilo, partija ir jos vadovai tikriausiai mano, kad M. Majausko „nekaltumas“ įrodytas.
Pats frakcijos spaudimo inicijuoti ikiteisminį tyrimą faktas, manau, yra nauja ir svarbi aplinkybė. Ji padeda suprasti, kodėl M. Majauskas turi tiek daug užtarėjų tiek pačioje frakcijoje, tiek ir už jos ribų. Tai taip pat įrodo, kad merginų baimė ir tylėjimas yra visiškai suprantami ir pagrįsti. Nes jos, o kartu ir dalis visuomenės, mano, kad visa TS-LKD partija yra M. Majausko pusėje. Viena įtakingiausių ir populiariausių politinių organizacijų Lietuvoje. Joje – gerokai žinomesni ir įtakingesni už patį M. Majauską politikai. Tai – buvęs premjeras Andrius Kubilius, partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis. Taip pat ir Ingrida Šimonytė, buvusi finansų ministrė ir galbūt būsimoji šalies prezidentė. Tai – labai rimta M. Majausko „palaikymo komanda“.
Tad M. Majauskui šis frakcijos spaudimas padėjo, nes taip dalis atsakomybės dėl visų įvykių, įskaitant ir ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto, persikėlė jai. Atsirado ir „moralinė“ frakcijos pareiga ginti savo narį. Tačiau pats M. Majauskas dėl tokio palaikymo klimpsta dar giliau. Tampa akivaizdu, kad jis piktnaudžiauja ne tik teisminių institucijų ir savo kaip Seimo nario statusu, bet ir visos partijos galia bei įtaka. Tai – beveik neįveikiamos grėsmės ir barjerai eiliniam piliečiui. Jų gali imtis tik pats Seimas. Tai privalu daryti ir tai bus daroma.
Privalome Seime išspręsti šią moralinę problemą, kurios vardas – Mykolas Majauskas. Ir dvejopų standartų taikymas šioje situacijoje, nepriklausomai nuo to, kas tai lemia – biologija ar politika – visiškai nepriimtinas. Nes kalba eina apie jaunų žmonių pasitikėjimą valstybės ateitimi ir politika. Kitokia politika, nei propaguoja ir praktikuoja M. Majauskas ir jo „draugai“ Seime.