Stasys Tumėnas. Apie (te)dainuojančią „Juventą“ Šiauliams ir visai Lietuvai

Pirmąkart gyvenime dalyvavau akcijoje, kurioje visi pasisakiusieji iš tribūnos kalbėjo vienu balsu – neišgirdau nė vieno kalbėtojo (kalbėjo žymūs absolventai, mokytojai, profsąjungų atstovai, mokiniai), kuris pritartų ir patikėtų valdžios siūlymams sujaukti nusistovėjusį „Juventos“ mokyklos gyvenimą. Gal todėl, kad mokytojai yra kantrūs, šviesūs, vengiantys konflikto žmonės, renginys ir įvardintas ne piketu, mitingu ar pan., bet pilietiškumo akcija. Kalbu apie ketvirtadienį Šiaulių „Juventos“ progimnazijos bendruomenės organizuotą pilietiškumo akciją „Išsaugokime dainuojančią „Juventą“.

Jau senokai tiek žiniasklaidos, televizijų dėmesio buvo susilaukę Šiauliai. Priežastis ta, kad mokyklos bendruomenė pagaliau sužinojo ir suprato, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) raštas, kuriame juodu ant balto išguldyta, „kad progimnazijoje negali būti įtvirtinta teisė vykdyti formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, nes tai prieštarauja Švietimo įstatymui“, pradedamas įgyvendinti ir Šiaulių Švietimo skyriuje ieškoma konkrečių sprendinių. Paaiškinsiu – minimo Švietimo įstatymo nuostatos galioja jau nuo 2011 metų. Ir niekam neužkliuvo.

Paaiškinsiu dar daugiau – iš pokalbių su ŠMSM atsakingais pareigūnais supratau, kad ministerija tiesiog 14 metų tai toleravo, nes puikiai žinojo, kokia tai unikali, puiki Šiaulių mokykla, kurią pabaigę moksleiviai į gyvenimą išeina kaip dainuojantys, grojantys, šokantys būsimieji inžinieriai, pedagogai, gydytojai, mokslininkai. Jos parengimo kokybę liudija ir absolventų, vėliau papildžiusių Lietuvos atlikėjų gretas, pavardės: I. Balsytė, G. Skėrytė, K. Zmailaitė, M. Levickis, A. Čižauskaitė-Butkaliuk ir daugelis kitų. Pagaliau – nelengva kėsintis į neaišku kuo pasibaigsiančias pertvarkas, kai žinai, kad ant plauko pakimba ir šiandien „Juventos“ progimnazijoje veikiantys 5 chorai, 5 vokaliniai ansambliai, 6 instrumentiniai kolektyvai, 4 šokančių vaikų klasės. Tikrai dainuojanti mokykla...

Išardyti lengva, sukurti – sunku

Dalyvaudamas panašaus pobūdžio viešosiose akcijose, visada galvoju apie istorinį kontekstą. O jis šįkart būtų gana komiškas, jei nebūtų graudus ir paradoksalus. Vadovaudamas Šiaulių universiteto (ŠU) Pedagogikos fakultetui, ranka rankon, širdis širdin 10 metų dirbau su Muzikos katedromis, kurių buvo net ne viena (joms vadovavo E. Balčytis, J. Lygutas, S. Vaičiulionis, A. Vaičienė, D. Strakšienė, R. Urniežius). Niekada nepamiršiu tuometinio katedros vedėjo prof. Eduardo Balčyčio pasakojimų, kaip jis sovietinėje Maskvoje prieš 50 metų „pramušinėjo“ tuometinės Šiaulių 12-osios mokyklos statusą būti kitokia mokykla, kurioje nuo pat pradinių klasių moksleiviai greta bendrojo lavinimo dalykų gautų sustiprintą muzikinį rengimą.

Dvi dienas tuometinis TSRS švietimo ministras neįsileido jo į kabinetą (Opet etot litoviec? – klausė jis savo referentės). Eduardo atkaklumas nugalėjo sovietinį ministrą, kuris pagaliau užsispyrusį (nebūtų žemaitis) muzikos pedagogą iš Šiaulių ne tik priėmė, ministras buvo įtikintas, kad siūlymas nekvepia politikavimu, sovietinės santvarkos griovimu, o yra naujoviškas mąstymas, galimybė per muziką tobulinti Žmogų. Profesorius ir Maskvoje iš tikrųjų galvojo ne apie „tarybinį pilietį“, o apie Lietuvą ir jos jaunąją kartą. Taip ledai pajudėjo, 12-ojoje miesto mokykloje prieš daugiau nei 50 metų įteisintas sustiprintas muzikinis ugdymas, mokykla tapo Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedros poligonu, praktikų vieta, muzikos pedagogikos inovacijų išbandymo vieta, kurioje buvo vykdomas atvirųjų muzikos pamokų demonstravimas visos Lietuvos muzikos pedagogams. Į čia rengiamus seminarus, konferencijas, kurias organizuodavo profesorius Eduardas su savo komanda ir mokykla, suplaukdavo šimtai mokytojų, mokslininkų iš visos Lietuvos.

Ar pasidalins dvi auklės?

Mokykla parodė tvirtą stuburą, bet ar tai padės? Neįsitikinęs. Ir mokykla netiki, kad Švietimo skyriaus bandymas atskirti mokykloje neformalųjį muzikinį ugdymą nuo bendrojo lavinimo mokyklos ir perduoti jį vienai iš miesto muzikos mokyklų, įkuriant „Juventos“ skyrių, pasiteisins ir bus organiškas.

Mokykla su tokiais planais nesutinka ir siekia išsaugoti savo unikalumą – po vienu stogu veikiančią ir bendrojo lavinimo mokyklą, ir muzikos mokyklą. Apie tai kalba ir principinga mokyklos direktorė Rita Tamašauskienė: „Turime bendrą kolektyvą – 98 pedagoginius darbuotojus. 27 turime atleisti ir atiduoti kitai įstaigai. Dabar mes turime bendrą pamokų tvarkaraštį. Kaip dviejų atskirų įstaigų tvarkaraščius sutvarkyti, kad tai būtų vienas derinys? Per laiką vis tiek atsiras trintis: čia tavo, čia mano. Niekas negali garantuoti, kad toks darinys ateityje neiširs.“

Pritariu ir direktorės pamąstymams, kad, kai mokykla turės dvi aukles (du juridiniai asmenys), vaikas gali likti be galvos, gali atsirasti trintys dėl institucijų skirčių. Pagrindo nerimui yra: ar supras viena iš 3 Šiaulių muzikos mokyklų „Juventos“ specifiškumą, jos skirtį nuo muzikos mokyklos specifikos ir siekinių? Ar jos bus solidarios, žinant, kad viena už ketvirtį milijonų ką tik gavo savivaldybės dovaną – naująjį prašmatnų išsvajotą fortepijoną, kitose gal dirba miesto tarybos nariai, atstovaujantys valdančiajai tarybos frakcijai? O kad lemiama bus miesto Tarybos pozicija, patvirtino ir į pilietinę akciją atvykęs švietimo, mokslo ir sporto ministrės (pagarba, kad ministerijai rūpi) patarėjas Tomas Bičiūnas, akcentavęs, kad galutinių sprendimų ministerijoje dėl „Juventos“ progimnazijos dar nėra. Kartu jis siuntė žinutę nuo ministrės, kad savivaldos sprendimai turi būti „patys geriausi“. Taigi ir vėl lems tarybos politinė valia. Lieka viltis, kad mokyklos pusėn stos nemažai tarybos narių-muzikų-menininkų-Šiaulių garbės piliečių, kuriems kultūra ir švietimas turėtų būti prioritetai.

Kita vertus, stebint taikią akciją, galvoje kirbėjo mintis, kad „šunys loja, o karavanas eina“. Juk lems miesto politikų sprendimai. Tai patvirtino ir ministrės patarėjas T. Bičiūnas: „Savivaldos specialistai mus patikino, kad turi sprendimą, jog šioje ugdomojoje erdvėje mokiniai galėtų būti ugdomi pagal savo poreikius, dirbtų su tais pačiai mokytojais ir niekur iš čia neišeitų. Keistųsi mokyklos statusas ir turėtų atsirasti kitos muzikos mokyklos skyrius, bet pedagogai, mokiniai ir erdvės išliktų tos pačios. Dėl Švietimo įstatymo pokyčių kalbėta nebuvo. Šios situacijos sprendimas yra savivaldos rankose.“ Duok, Dieve, kad tie sprendimai būtų ne tik racionalūs, bet ir moralūs, vertybiški. Savivaldos, tai savivaldos, bet prof. E. Balčytis ilgus metus muzikinio ugdymo sistemą kūrė ne vienai mokyklai, ne Šiauliams, o visai Lietuvai. Kaip ir savo vadovėlius, iš kurių mokėsi ne viena moksleivių karta. Apie tai galite susipažinti ir turtingame progimnazijos E. Balčyčio kabinete, kur sukaupta jo mokslinio, praktinio darbo ir veiklos medžiaga, kaupta nuo 1971 metų.

Ar išgelbės siūlomas dviejų juridinių asmenų modelis? Valdžiai atrodo, kad taip, o aš abejoju ir puikiai suprantu susistygavusios ir kaip orkestras dirbančios „Juventos“ mokyklos kolektyvo nerimą. Turime karčių pavyzdžių visai čia pat. Kai Šiaulių universitetas buvo jungiamas su Vilniaus universitetu (dab. VU ŠA), iš aukščiausių tribūnų tai buvo pristatoma kaip gėris, bet realybėje VU ŠA liko podukros vietoje (kamieninis Vilniaus universitetas paliko Šiauliuose tik jiems reikalingas specialybes, jų nelabai domina mentaliniai, vertybiniai universiteto dalykai (botanikos sodas, meno, sporto kolektyvai, chorai ir pan.). Nežinau, kaip „Juventoje“ jausis tie 27 muzikos pedagogai, kurie neva dirbs kaip dirbę „Juventoje“, o atlyginmą gaus iš kitos mokyklos. Ar nebus naujoje de jure įstaigoje jiems matuojami nauji kurpaliai, pagal jų naujų institucijų mokymo programas? Kita vertus, manęs neįtikina tendencijos ir faktai, kad Šiauliuose vis daugiau švietimo institucijų, kur vienas vadovas vadovauja kelioms mokykloms ar darželiams. Ar nėra Šiauliuose lyderių, jaunų potencialių vadovų? O gal valdžiai lengviau tada jiems vadovauti?

Bendruomenė parodė savo valią, tik ar to užteks

„Juventos“ mokykla pademonstravo savo tvirtą stuburą. Ateitis parodys, ar ji išliks unikali, dainuojanti, kultūringą graikiško tipo mokinį rengianti mokykla, tęsianti Lietuvos muzikinio ugdymo sistemos kūrėjo prof. E. Balčyčio tradicijas, įtvirtinanti jo tikėjimą, kad nėra negabių muzikai vaikų, jeigu su jais dirbama nuo vaikystės. Pakartosiu, ką pasakiau komentaro pradžioje: akcijoje nebuvo nė vieno, pasisakiusio prieš tokios mokyklos gyvavimą. Atvirkščiai, buvo kalbėta, kad tai pavyzdys visai Lietuvos valstybei. Štai į renginį atvykusi operos solistė Kristina Zmailaitė kalbėjo, kad ši unikali mokykla nebūtinai ugdo būsimus muzikus, tačiau pasitelkusi savo indicvidualias programas formuoja asmenybes, kurios sėkmingai dirba įvairiose srityse. Tokia mokykla, gyvuojanti 53 metus, absolventės teigimu, negali būti našta valstybei ir turi būti išsaugota. Taigi kalbama ne apie „Juventos“ naštą, o apie vertybę.

Akcijoje galvojau ir apie tai, kas atsitinka, kai vienos asmenybės, t. y. prof. E. Balčyčio, idėjos pranoksta Laiką, nes jis žvelgė gerokai plačiau, toliau, giliau, istoriškiau. Apie tai labai jautriai akcijoje kalbėjo ir profesoriaus duktė, Vilniaus universiteto docentė Giedrė Balčytytė: „Mano Tėtė tikėjo idėja, kad KIEKVIENAS vaikas turi teisę pažinti muziką. Nors mokykla pasiekė aukštumas ir per penkis dešimtmečius išugdė daugybę talentų, kurie garsina Lietuvą tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu, vis dėlto, svarbiausia mokyklos idėja ir misija – stiprinti VISŲ vaikų meninį išsilavinimą ir suteikti kiekvienam vaikui galimybę pajusti, kokia yra muzikos ir muzikos estetikos galia.

Tai patvirtina ne tik tuometinis, bet ir dar labiau – šiandieninis mokslas – šiame sudėtingame technologijų pasaulyje muzika yra atsvara ir lemtingai veikia vaikų psichologinę, fiziologinę, kognityvinę raidą, jau nekalbant apie įtraukųjį ugdymą, kuriame mokymas muzikos pagalba yra vienas (jei ne esminis) šiuolaikiškiausių ir geriausiai veikiančių metodų. ŠMSM atstovai dažnai mėgsta remtis užsienio pavyzdžiais, tačiau, paradoksalu, tos šalys, į kurias siūloma lygiuotis, vis labiau stiprina meninį ugdymą. Visų mokyklų suvienodinimas, kuris vyksta mūsų šalyje, yra išties žingsnis atgal. Ir liūdniausia, kad jau labai greit pasimokysime iš savo klaidos – bandysime vėl vytis užsienio pavyzdžius ir šokti, deja, į jau nuvažiavusį traukinį. Kūrybingumas – geidžiamiausia savybė šiandienos pasaulio darbo rinkose; estetinis, humanistinis, meninis išsilavinimas – vienas brangiausių. Tik sukurti tai, kas sugriauta, deja, nepakaks ir kitų 50 metų...“

Paradoksalu, kad Eduardas Balčytis, sukūręs sėkmingai veikiančią muzikinio ugdymo sistemą Lietuvoje, galvojęs apie visuminį muzikinį moksleivių ugdymą, buvęs tarsi to traukinio garvežys – po savo mirties „paliko problemą“. Jo „kaltė“, kad Profesorius negalvojo, kad kaip Sovietų Sąjungoje – visi turi būti lygūs, unifikuoti, kad nereikia saugoti unikalumo, išskirtinumo, savasties, tautinės tapatybės. Kodėl mes nesuprantame, kad Šiauliuose gyvuojantį deimantuką ar dvasios perlą turime (iš)saugoti, juk Lietuvos muzikinio ugdymo sistemos kūrime reikšmingiausias vaidmuo priklauso būtent profesoriui Eduardui Balčyčiui. Galbūt mūsų švietimo strategams, politikams, naujų vėjų formuotojams švietime derėtų pasiremti kitų išsivysčiusių šalių, pavyzdžiui, Japonijos, kuri didžiuojasi Shinichi Suzuki muzikinio ugdymo sistema, Vengrijos, kurioje saugoma unikali Zoltano Kodaly’io sistema, arba Vokietijos, kurioje propaguojama Carlo Orffo sukurta ir ištobulinta muzikinio ugdymo sistema, patirtimis. Tos sistemos unikalios, gerbiamos, rodomos kaip pavyzdys pedagogams. Kodėl žavimės, lygiuojamės į kitus, kai šalia mūsų, Lietuvoje, esti tokia pat unikali, savita muzikinio ugdymo sistema? Kur? Šiauliuose, „Juventos“ progimnazijoje.