Stasys Tumėnas. Ar išsipildys premjerės noras melstis kokybiškam ugdymui?

Ir vėl nuskambėjo šaršalas iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) bokštų – iš institucijos, kuri turėtų šviesti, raminti, padėti, kuri naująjį mokslo metų sezoną aukštosiose mokyklose, progimnazijose, gimnazijose privalėtų skatinti pasitikti oriai ir tvariai (juk toks dabar populiarus žodis ir jo semantika). Deja, Lietuvos švietimo bendruomenė jau beveik praradusi viltį, kad bent keletą mėnesių ŠMSM leis gyventi mokykloms ramiai, be stresų, be nesibaigiančių reformų, be desovietizacijos elementų aptarimo mokyklų pavadinimuose. O kaip kitaip, juk net kai kurių dalykų vadovėlių nėra, jie geriausiu atveju pasieks mokyklas gal tik iki Šv. Kalėdų. Ar tai normalu? Ne.

Susidaro įspūdis, kad mūsų valstybės švietimo strategams svarbu kelti bangas, daryti viską, kad jos nesibaigtų, kunkuliuotų, o jų atgarsiai aidėtų diskusijose televizijose, per radijų stotis, socialiniuose tinkluose. Tokia nauja banga per žiniasklaidos priemones nusirito praėjusią savaitę. Kad ir kokią komunikacijos priemonę įjungsi, girdėjai tą patį: REITINGAI, GINTARAS SARAFINAS, IGNAS GAIŽIŪNAS.

Pastarasis viceministras galėtų pretenduoti į „auksaburnio“ nominaciją – aiškinantis mokyklų reitingavimo niuansus, jam netrūksta žodžių, nesvarbu, kad jie aplipę tik galimybėmis, norais, prielaidomis, bet ne solidžiais argumentais. Keista, bet į tą šaršalą dėl reitingavimo metodikų, metodologijų, regis, jau pasirengęs įsitraukti ir LR Seimo Švietimo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas, linkęs antrinti ministerijai ir apriboti moksleivių egzaminų rezultatų viešą pateikimą „Reitinguose“. Vienas iš pagrindinių draudėjų argumentų – asmens duomenų apsauga.

Akivaizdu, kad ŠMSM užsimojusi „uždaryti G. Sarafino kontorą“, dirbančią nuosekliai, kryptingai jau daug metų. Gerai ji dirba ar ne – nesiimu šiandien spręsti, tam reikia išsamių tyrimų, be to, tai ne valstybės finansuojama įstaiga, nepavaldi ministerijai. Norisi tikėti, kad G. Sarafino komandos tikslas yra geranoriškas – pateikti statistikos duomenis, kurie rodo tam tikras tendencijas, kryptis, įvykius, vykstančius švietimo erdvėje. Jie sukelia ir intrigą, motyvaciją siekti geresnių rezultatų, švietimo bendruomenės didžiuojasi, jei patenka į lyderių gretas. Arba – atvirkščiai – kaltina sudarytojus, kad vietą reitinge lemia tik pliki egzaminų rezultatai, neatsižvelgiama į mokyklos kvalifikacijos kėlimą, įtraukiojo ugdymo pasiekimus, popamokinių veiklų pasiekimus, juos glumina pateiktų duomenų korektiškumas ir kita. Bet minėta komanda, priešingai ŠMSM, nesiblaško, regis, profesionaliai atlieka savo darbą jau daugelį metų. Ar reikia bijotis privačios įstaigos skaičiavimo, ar reikia siekti jai riboti suteikti objektyvią informaciją, skaičius, rodiklius? Juk jie nemoko, neperša savo nuomonės, o tiesiog leidžia vertintojui išvadas pasidaryti pačiam.

Sunerimęs žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas pranešė, kad ŠMSM nebeleidžia skelbti duomenų apie šalies mokyklų rezultatus. Jo nuomone, toks duomenų slėpimas mažina skaidrumą.

Apie tai ir paklausiau Seime vykusioje Vyriausybės valandoje naujosios ŠMSM ministrės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės. Reikalas ir kėslai, matyt, rimti, nes į mūsų pokalbį įsitraukė ir premjerė Ingrida Šimonytė.

Vyriausybės valandoje pabrėžiau, kad buvusi ministrė Jurgita Šiugždinienė tiesiog ignoruodavo žurnalo „Reitingai“ duomenis, ne kartą prasitarė, kad jos nelabai domina privačių įstaigų pateikiami skaičiai ir išvados, nes ministerija turi savo duomenis ir vertinimo sistemą. G. Sarafinas tuos duomenis ir gaudavo iš ŠMSM informacinės sistemos, dabar grasinama, kad jie nebebus pasiekiami, jų nebegaus. Kaip čia su atvirumu, skaidrumu, kodėl duomenis gaus tik tam tikra asmenų grupė?

Ministerija turi kalnus savo argumentų, bet man neramu, kad ministerijai tiesiog neparankūs kai kurie G. Sarafino pateikiami skaičiai iš regionų atokesnių mokyklų, kurie griauna konservatorių ir liberalų ypač deklaruojamus kėslus dėl mokyklų reorganizavimo, optimizavimo ir panašiai.

Kaip čia gali būti – ministerija, politikai, valdančioji dauguma iš visų galimų tribūnų aiškina, kad regionų mokyklų kokybė žemesnė, kad dėl to progimnazijas, gimnazijas regionuose reikia jungti, naikinti, o staiga „Reitingų“ statistika rodo, kad tos atokios mokyklos, kurias ministerijos koridoriuose užsimota naikinti, mokinius išvežioti į kitas mokyklas, patenka į reitingų dešimtuką, dvidešimtuką, penkiasdešimtuką? To negali būti. Deja, taip yra ir skaičiai nemeluoja.

Nevardysiu tų regionuose veikiančių mokyklų pavadinimų, kad joms nepakenkčiau. Tiesiog nereikia priešinti kaimo ir miesto mokyklų. Visos jos yra Lietuvos mokyklos. Visos jos turi savo veidą, visada iš vadinamosios provincijos mokyklų į universitetus ateidavo puikių ugdytinių. Ir tokių puikiai dirbančių specialistų, atvykusių iš atokesnių Lietuvos vietų, yra pilnas Vilnius, jie dirba mokyklose, ministerijose, Seime.

Reitingavimo prasmės, metodikos ir pinklės

Reitingavimas – slidus reikalas. Apie reitingavimą ir jo keliamas problemas rašiau dar 2007 metais savo straipsnyje „Toks reitingavimas – tik ledkalnio viršūnė“. Kartais jis supriešina mokyklas, nes į vienas iš jų vaikai atrenkami konkurso tvarka, į kitas – teritoriniu principu, trečios priima visus, tačiau priminsiu apie reitingavimo esmę.

„Reitingas, reitingavimas“ yra sociologijos mokslo terminai, padedantys atlikti institucijos ar asmenų KIEKYBINĮ (išskirta mano – aut. past.) įvertinimą, nustatyti jų vietą vertinimo skalėje. Taigi apie kokybinį vertinimą apibrėžime net neužsimenama. Ar daug mokslo reikia sureitinguoti konkuruojančias televizijas, dainininkus, šokėjus, politikus, nuomonės formuotojus, visuomenininkus, tinklaraštininkus, aukštąsias mokyklas? Kiek ten kokybės, mokslo, objektyvumo, analizės gilumo? Susidaro įspūdis, kad reitingai žiniasklaidos puslapiuose, socialiniuose tinkluose tiesiogiai koreliuoja su horoskopų aiškinimais. Jei jais tikite, aklai tikėkite ir reitingavimais.

Pamenu, minėtame savo straipsnyje rašiau, kad reitingus ėmiau vertinti skeptiškai, kai garbusis JAV lietuvis Kazys Bobelis skausmingai pralošė Lietuvos Prezidento rinkimus, nors prieš juos gal pusmetį puikavosi reitingų viršūnėse, jam buvo prognozuojama 18 proc. rinkėjų balsų. Kaip pasakytų socialinių mokslų atstovai, politologai, kuriems rūpi imties patikimumas, reprezentatyvumas ir kiti objektyvūs parametrai, paklaida buvo siaubinga – K. Bobelis liko sąrašo uodegoje, tesurinkęs apie 3 proc. balsų...

Objektyvus reitingavimas – subtilus ir sudėtingas darbas. Nebent kalbėtume apie sportininkų reitingavimą, kur viską į vietas sudėlioja metrai, sekundės, rekordai. Bet ir ten būna netikėtumų, pavyzdžiui, mūsiškis diskininkas olimpiadoje auksą pralošė netikėtai, Paryžiuje medalį iškovojo ne ta lietuvė irkluotoja, kuri pagal reitingą turėjo laimėti medalį.

Ministrė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė pateikė savo argumentą, kad nėra normalu, rimta, kai viena mokykla vienais metais patenka į šimtuką, kitais atsiduria 71 vietoje, o trečiais – jau tik 300 vietoje. Tad ir kyla ministrei abejonė, ar apskritai reikia reitinguoti, ar tinkamas duomenų pateikimas, kaip jis dera su duomenų apsauga.

Į ministrės abejones man atsakė viena patyrusi mokytoja: „Taip, provincijos mokykloje kartais trūksta stabilumo, rodikliai (taigi ir reitingai) šokinėja. Iš kur bus tas stabilumas, jei klasė yra tik viena. Vienais metais joje mokosi vaikai, kurie (daugelis) nori mokytis, pasiekti kažko, o kitais metais taip nutinka, kad atėjo į mokyklą, nes tėvai privertė, o jie mokytis visai nenori. Jiems rūpi kiti reikalai, pavyzdžiui, 10 kartų laiko teises (važiavimą), kol galiausiai jas gauna, mokytis laiko nebelieka, trečias (-a) nuėjo gyventi pas draugę (-ą), nebėra kada mokytis. Egzaminų rezultatai tada apgailėtini. Tada ir [pasireiškia – red.] mokyklos reitingo šokinėjimas, apie kurį kalba ministrė.

Aukštai sėdintiems tai sunkiai suprantama“, – baigia savo įžvalgas mokytoja, mums netiesiogiai primindama, kad reikia skirti priežastis nuo pasekmių. Tiesa, mokytoja išsakė ir savo poziciją apie reitingavimą: „Reitinguojant mokyklas, jas reikėtų skirti bent į dvi grupes – kaip gali konkuruoti mokyklos, į kurias yra dideli konkursai, kur stojant reikia laikyti egzaminus, dalyvauti atrankos pokalbiuose, su tomis mokyklomis, į kurias eina visi be jokių konkursų.“ Vadinasi, reikia tobulinti reitingavimo metodiką (-as), bet ne galimai uždrausti reitinguoti Lietuvos švietimo lauko dalyvius ar riboti švietimo lauko duomenų viešinimą. Mums reikia kuo daugiau įvairių švietimo lauko reitingų, tyrimų, kuriuos atliktų ir viešasis, ir privatus sektoriai.

Pasikalbėjau ir su mokyklų vadovais. Vieni turi savo logiškų argumentų, kiti – kategoriški. Vienas mokyklos vadovas rėžė tiesiai šviesiai: „Kažin koks to reikalo (suprask – ginčų dėl reitingavimo – aut. past.) tikslas? Kai tie reitingai rodo ŠMSM nesąmones, kurios pasimato egzaminų metu ir kitais atvejais, juos tas nervina. Juk reitinguoti, pavyzdžiui, LSMU ir VGTU – nelogiška, nes specifika kita. Tas pats ir su mokyklomis. Bet visada yra ir daug kitų pusių: tai vienaip ar kitaip verčia mokyklas keistis, mąstyt žmones verčia, svarstyt, diskutuot ir dar daug n, o tai neabejotinai tobulina procesus. Panaikinkim reitingus, išlyginsim visiems smegenis, NUSLEPIAM NESĄMONES argumentais, kad mokyklos, tėvai, net verslas nieko nesupranta. Išvada – tai eilinė MANIPULIACIJA siekiant užčiaupt nepatogius. Tokia mano nuomonė.“ Tokių ir kitokių nuomonių mums reikia kuo daugiau, jeigu norime diskutuoti tai, kas reitinguojama, jeigu mums rūpi ugdymo kokybė ir ugdymo proceso kokybė. Deja, ŠMSM to nenori – ji gudriai slepiasi po asmens duomenų apsaugos norma, toliau kuria „Geros mokyklos“ vizijas ir inicijuoja darbo grupes.

Praplėskime šį komentarą mintimis ne iš švietimo lauko. Kas vyksta mūsų švietimo institucijose, puikiai mato ir greta esantys žmonės, statantys, įrenginėjantys mokyklas. Net kiek nustebino kelių verslo atstovų, kurie siūlo įrangą mokykloms, ją įrenginėja ir didžiuosiuose miestuose, ir regionuose, išsakytos mintys. Jie pastebi, kad rajonuose mokyklos dažnai dar geriau įrengtos technologiškai, dirba puikūs mokytojai, kurie stengiasi, domisi, klausinėja, tariasi. Didmiesčiuose tai retai išgirsi. Ir aš jais tikiu. Ir čia ne romantinis moralas, o tik pagalvojimas, kad tuo noru visus suvaryti į miestus, atitolinti vaikus nuo tėvų, kelias valandas apgyvendinti autobusiukuose siekiama konkrečių iki galo nepasakomų tikslų. O gal rajonuose žmonės arčiau tiesos, jie dar atskiria pelus nuo grūdų, laikosi tradicijų, jų vertybės aiškesnės?

Ar įsivaizduojate, kad kuri nors ministerija, Seimas ryžtųsi ir uždraustų, pavyzdžiui, tinklaraštininko Skirmanto Malinausko ar jo kito kurio kolegos populiarias laidas, jų atliekamus tyrimus, įžvalgas? Įsivaizduoju, koks kiltų triukšmas, pasigirstų priekaištai, kad kėsinamasi į žodžio laisvę ir panašiai.

Palūkėkime. „Reitingai“ gyvavo daug metų. Dabar jie sudomino ŠMSM, kuriai siūlyčiau pagalvoti apie galimybę pakviesti Gintarą Sarafiną dirbti į ministeriją ar vieną iš jai pavaldžių įstaigų, pavyzdžiui, į Nacionalinę švietimo agentūrą (NŠA). Gal kartu kalnus nuverstų, nauda būtų visai švietimo bendruomenei. Gal tai prisidėtų ir prie siekiamybės – kokybiško visai Lietuvai ugdymo. Tada nereiktų ir premjerės kvietimo „melstis kokybiškam ugdymui“.