Stasys Tumėnas. Ir vėl – volu per lietuvių kalbą ir įstatymus

Pamenu, kai akademikui Zigmui Zinkevičiui trūko kantrybė, matant, kaip yra nesaugoma lietuvių kalba laisvoje Lietuvoje, iš jo lūpų (yra ir užrašyta) išgirdome žodžius: „Tai džiaugtųsi Muravjovas, sakytų: molodiec (šaunuolis – S. T.).“ Minėti nedraugų pavardes dabar nepopuliaru, bet priminsiu, kad Carinės Rusijos generalgubernatorius, okupantų vietininkas Lietuvoje Michailas Muravjovas korė, žudė ne tik laisvės siekusius žmones, bet draudė ir lietuvių kalbą, raštą, siekė mūsų kraštą rusifikuoti.

Kodėl šiandien prisiminiau šiuos, beje, labai korektiško kalbininko, politiko Z. Zinkevičiaus žodžius? Todėl, kad savo gimtąją kalbą – valstybinę kalbą – ir toliau sistemingai kariame, ujame į paribius, tik ne okupantų, o savo rankomis, kaip plaštakės patys puolame išskėstomis rankomis ne į rusifikavimo, o į „anglėjimo“ glėbį.

Šįkart pavyzdį tautai parodė netgi LR Seimo Sveikatos reikalų komitetas, kuris svarstė ir pritarė Sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 59² ir 59⁵ straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-3564 (nepakako opozicijos balsų, taigi laimėjo konservatorių pozicija) ir kuris siūlė netaikyti... kelių galiojančių įstatymų straipsnių, net Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio nuostatų, galiojančių ir sveikatos sistemai.

Istorija kelia daug klausimų

2024 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 59² ir 59⁵ straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, kuriame siūloma nustatyti, kad prie medicinos priemonių, skirtų sveikatos priežiūros specialistams, gali būti pridėtos tik anglų kalba parengtos naudojimo instrukcijos. Siūloma numatyti sąlygą, kad anglų kalba parengtos naudojimo instrukcijos gali būti teikiamos, jei sveikatos priežiūros įstaiga, kuriai tiekiama medicinos priemonė (kurioje dirba sveikatos priežiūros specialistai, naudosiantys medicinos priemonę), su tuo sutinka. Vis dėlto nesiaiškinta, kaip bus, jei, pavyzdžiui, Kauno klinikos nesutiks, o Santaros klinikos – sutiks.

Kad būtų aiškiau, pirmiausia priminsiu, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2017/745 „medicinos priemonė – instrumentas, aparatas, įtaisas, programinė įranga, implantas, reagentas, medžiaga arba kitas gaminys, gamintojo numatytas naudoti pats vienas arba suderintas su kitomis priemonėmis ir skirtas žmogui vienu arba keliais toliau išdėstytais konkrečiais medicininiais tikslais.“ Prie visų medicinos priemonių turi būti pridėta naudojimo instrukcija, t. y. „gamintojo pateikta informacija naudotojui apie priemonės numatytą paskirtį bei tinkamą naudojimą ir atsargumo priemones.“ Naudojimo instrukcijos, kaip ir etiketės informaciją, nustato minėto ES Reglamento priedai. Nacionalinė teisė šiuo metu reglamentuoja, kad gamintojo pateikiama informacija etiketėje ir naudojimo instrukcijoje turi būti lietuvių kalba.

Prisiminus medicinos priemonės apibrėžtį, galime grįžti prie aptariamo įstatymo projekto probleminių klausimų. Pirmas klausimas – kodėl anglų kalba (ji juk nepatvirtinta kaip antroji valstybinė kalba), kodėl ne prancūzų ar lenkų, ispanų? Iškart metamas „geležinis“ argumentas – anglų kalbą puikiai moka visi gydytojai ir medicinos priemones naudojantis personalas (pristatydamas savo pateiktus pasiūlymus komitete buvau paauklėtas, kad tuo abejodamas diskredituoju medikus; pastaruosius gerbiu, bet nesuprantu, ką darys tie sveikatos priežiūros specialistai, kurie mokėsi, pavyzdžiui, vokiečių ar prancūzų kalbos), o angliškomis instrukcijomis bus sudarytos palankesnės sąlygos verslui (medicinos priemonių gamintojams, platintojams ir importuotojams) – visa tai lems naujų medicinos priemonių greitesnį pateikimą į Lietuvos rinką. Dievuli brangus, jei randame šimtus tūkstančius, o kartais aparatūrai ir milijonus eurų, tai juokingai skamba argumentas, kad nerasime kelių šimtų eurų instrukcijoms, aprašams išversti. Kodėl net nusipirkę žoliapjovę, bulvių tarkavimo aparatą, skalbimo mašiną, randame naudojimo instrukciją lietuvių kalba? O čia nereikia. Sveikatos sistemos erdvėje, kur negalima rizikuoti žmogaus sveikata ir gyvybe, kur nesupratimas ar vertimo klaida gali baigtis tragiškai.

Pagal šiuo metu galiojančius Lietuvos nacionalinius teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar medicinos priemonės skirtos asmeniniam, ar profesionaliam naudojimui, kartu su medicinos priemonėmis teikiama informacija naudojimo instrukcijose ir etiketėje turi būti teikiama Lietuvos Respublikos valstybine kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įteisinta nuostata, kad „valstybinė kalba – lietuvių kalba“, o Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnyje reglamentuota, kad „visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba.“ Kas neaišku, kodėl veliamės į ginčus ir įstatymus leidžiančioje institucijoje, Seime, bandome juos apeiti, pažeidinėti?

Ignoruota VLKK nuomonė

Prieš Sveikatos reikalų komiteto posėdį kreipiausi į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę dr. Violetą Meiliūnaitę su prašymu išaiškinti, ar minėto įstatymo projekto nuostatose nėra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas valstybinės kalbos principas. Valstybinė kalba – tai oficialiai viešajame gyvenime vartojama kalba. Pažymėtina, kad tai dar 1999 m. spalio 21 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas: „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę Tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama (išskirta – S. T.) visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.“

Atsakymo iš VLKK ilgai laukti neteko. Komisijai taip viskas buvo aišku, kad jie greitai atsakė trumpu pirmininkės V. Meiliūnaitės pasirašytu raštu: „Pateikto Sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 59² ir 59⁵ straipsnių pakeitimo įstatymo projekto 59⁵ straipsniu numatoma, kad pateiktos Lietuvos rinkai ir tik sveikatos priežiūros specialistų sveikatos priežiūros įstaigose naudojamos medicinos priemonės galėtų būti be aprašų valstybine kalba. Nuostata, kad informacija apie Lietuvos rinkoje (kad ir siauroje srityje) esančių, cirkuliuojančių priemonių tinkamą naudojimą ir priežiūrą būtų teikiama tik anglų kalba, neatitinka Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnio „Visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba“ reikalavimų.

Žodis NEATITINKA Sveikatos reikalų komitete svarstant visai neišgirstas, VLKK principinga pozicija ignoruota, iš karto atmesta. Prisiminus ir įstatymo projekto pateikimą Seimo posėdyje, kyla klausimas, kaip kai kurie kolegos Seime supranta, kas yra kalbos vartojimas, kokios yra kalbos funkcijos. Ir pagalvoji, kam tas pats Seimas po savo sparnu sudaro, tvirtina tokias komisijas, sudarytas iš konkurso būdu reikliai atrinktų kompetentingų specialistų, kad paskui jų nuomonę įžūliai ignoruotų? O ką jau bekalbėti apie tai, kad pats Seimas įstatymu yra patvirtinęs Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą, kuriame įrašytas ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas.

Kas galėtų paneigti?

Skaitant įstatymo projektą ir apmąstant jo pristatymus, kyla ir daugiau abejonių. Kyla klausimų, kaip įstatymo projekto iniciatoriai nustatė sveikatos priežiūros specialistų anglų kalbos mokėjimo lygį, kaip ir kokia forma būtų patvirtinamas sveikatos priežiūros įstaigos sutikimas, kaip būtų, jeigu įstaiga ateityje atsisakytų šio sutikimo, kas atsakytų už specifinės terminologijos tekstų vertimo klaidas ir jų pasekmes (Reglamentas (ES) Nr. 2017/745 nustato, kad naudojimo instrukcijoje privalo būti, be kita ko, pateikiama informacija: „b) priemonės numatyta paskirtis, aiškiai nurodant indikacijas, kontraindikacijas, tikslinę pacientų grupę ar grupes ir, jei taikytina, numatytus naudotojus), kaip būtų užtikrinama Sveikatos sistemos įstatyme numatyta medicinos priemonių rinkos subjektų pareiga „teikti teisingą ir neklaidinančią informaciją apie medicinos priemones“ (59⁵ straipsnio 4 dalies 2 punktas).

Kas galėtų paneigti, kad subjektyviai ir nemotyvuotai vartojamos kalbos atžvilgiu daroma skirtis tarp medicinos priemonių vartotojų ir pacientų bei profesionalų, t. y. sveikatos priežiūros specialistų, ginami tik medicinos priemonių gamintojų, jų atstovų ir platintojų interesai, Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigoms uždedama papildoma administracinė ir finansinė našta, o naujausių medicinos priemonių ir technologijų produktų pateikimas Lietuvos rinkai neargumentuotai siejamas su išlaidų vertimui mažėjimu.

Atkreipčiau dėmesį į sveikatos sistemos darbuotojos (įstaigos vadovės), praktikės, man išsakytą pastabą, kad „siekiant kokybiškai naudoti medicinos priemonę, būtina suprasti, suvokti, įgyvendinti gamintojo reikalavimus, tačiau medicinos priemonių terminologija yra labai paini, sudėtinga ir nuolat kintanti. Iki šiol galiojusi Lietuvių kalbos įstatymo taikymo praktika, kai tiekiant medicinos priemones profesionaliems vartotojams, gamintojai (tiekėjai) privalėjo savo lėšomis ir atsakomybe parengti Lietuvos rinkai skirtus naudojimo / priežiūros dokumentus lietuvių kalba, užtikrino proporcingą vertimo kaštų, atsakomybių paskirstymą tarp rinkos dalyvių.“

Suprasčiau šio įstatymo reikalingumą, jei gyventume užsitęsusios pandemijos metu, ekstremaliomis sąlygomis, kai reikia skubiai pasaulyje rasti pagalbos priemonių. Bet dabar to nebėra. Ir kaip čia nepriminti buvusios Sveikatos apsaugos viceministrės žodžių, kad tuo metu, kai Lietuvą buvo pasiekęs paukščių gripas, ministerija iki paryčių svarstė, kaip išspręsti instrukcijų, rekomendacijų vartotojams vertimo į lietuvių kalbą problemą. Tada ministerijoje nebuvo nė minties nesilaikyti galiojančių įstatymų... Dabar apie tai nebegalvojama, o gal pataikaujama medicinos priemonių gamintojams (tiekėjams)?

Akivaizdu, kad volu brukamos įstatymo pataisos yra ne laiku, o siūlomas teisinis reguliavimas yra perteklinis, prieštaraujantis teisėkūros tikslingumo ir proporcingumo principams, pažeidžiantis konstitucinę valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime normą, ginantis tik medicinos priemonių gamintojų, jų įgaliotųjų atstovų, platintojų, importuotojų interesus, ignoruojantis lietuvių kalbos, vienos iš Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų, statusą, todėl jo reikia atsisakyti. Kitu atveju Seimas... įteisins valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime išimtį, kuri, tikėtina, geometrine progresija padaugins kitas išimtis.

O pabaigoje – retorinis klausimas. Kodėl mes iš Seimo tribūnos, komitetuose, komisijose, šventėse, renginiuose, susitikimuose su gyventojais deklaruojame meilę lietuvių kalbai, o kai kada savo teikiamais įstatymais, jų pataisomis prisidedame prie valstybinės kalbos statuso žeminimo, prie gimtosios kalbos vartojimo erdvės siaurinimo? Tai klausimas visiems mums – ir medikų bendruomenei, ir pacientams.

***

Stasys Tumėnas yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys.