Mums taip pat nereikia statistikos, rodančios, kad Vokietijoje gyvena 5,5 mln. musulmonų (t. y. kone dvi Lietuvos). Musulmonų, kurie nieko nesuvažinėjo, nieko nepapjovė, nieko nenuskriaudė – jie tiesiog gyveno tvarkingą ir nuobodų vokišką gyvenimą.
Jais nereikia domėtis, nes mums visiškai pakanka vieno bepročio poelgio, patvirtinančio mūsų nepagrįstas nuostatas ir stereotipus. Mes galime toliau ramiai gyventi, įsitikinę, kad esame įžvalgūs. Tačiau, pasak Alberto Einšteino, būtent gebėjimas keisti savo nuostatas yra protingumo požymis, o ne atvirkščiai.
Stereotipų čempionas
Viena populiariausių frazių Lietuvoje, kalbant apie imigraciją, yra „jie nesiintegruoja“. „Jie“ dažniausiai reiškia tuos, kurie atitinka mūsų ksenofobinius, rasistinius, islamofobinius ar antisemitinius stereotipus. „Juos“ suvokiame ne kaip asmenis, o kaip vienalytę ir piktą masę be vardų, svajonių, be gyvenimo istorijų. Bet jei tik sugebėtume nusimesti stereotipų akinius, pamatytume įdomių dalykų.
Pavyzdžiui, prieš daugiau nei 17 metų kaip pabėgėlė į Lietuvą atvykusi Eskedar Tihalun ne tik išmoko puikiai kalbėti lietuviškai, bet ir sukūrė mūsų šalyje sėkmingai veikiantį verslą, veda televizijos laidas ir renginius, augina tris vaikus.
Madė Sutama atvyko į Lietuvą iš Balio salos Indonezijoje prieš 10 metų kaip medžio skulptorius. Tačiau čia išmoko dirbti ir su ledu, tapo vienu iš nedaugelio šios srities menininkų. Augina Lietuvoje dvi dukteris.
Ekvadorietė Kenia Moreno čia gyvena jau ilgiau nei 5 metus, baigė studijas, išmoko lietuvių kalbą, dirba banke.
Abdulas Basiras Yousufis atvyko į Lietuvą prieš dešimtmetį iš Afganistano kaip pabėgėlis. Bet dar būdamas Afganistane jis išmoko lietuvių kalbą ir padėjo vertėjaudamas mūsų kariams Goro provincijoje. Dabar gyvena ir dirba Lietuvoje, augina du vaikus, kurie lanko lietuviškas mokyklas.
Vilniuje esanti studija „Barzdaskučiai“ subūrė barzdaskutystės amato profesionalus: Suleimaną iš Eritrėjos, Halafą ir Ademą iš Turkijos, Hamiltoną ir Arielį iš Kolumbijos, Nuri iš Libijos, Husamą iš Sirijos ir kitus. Šie vyrai ne tik kuria savo gyvenimą Lietuvoje, bet daugelis pramoko lietuvių kalbos ir turtina mūsų šalį amatais, kurie čia seniai buvo pamiršti.
Kaip yra pasaulyje?
Pažvelgus į tai, kas vyksta pasaulyje, mūsų stereotipai, susiję su įsitikinimu „jie nesiintegruoja“, atrodo, švelniai tariant, kvailai.
Vien pažvelgus į mūsų palaikomą Ukrainą turėtų kilti įdomus jausmas: jos prezidentas yra žydas, kariuomenės vadas – rusas, o gynybos ministras – totorius musulmonas.
Už Atlanto taip pat sunku suprasti, kaip „jie nesiintegruoja“, jei ištisų dviejų kontinentų valstybės sukurtos beveik išimtinai iš imigrantų. Tokie pavyzdžiai, kaip JAV prezidentas Barackas Husseinas Obama, kurio tėvas yra Kenijos pilietis iš Viktorijos ežero regiono, arba JAV viceprezidentė Kamala Devi Harris, kurios tėvai yra indė ir jamaikietis. Michaelas Jordanas, Michaelas Jacksonas, Serena Williams ar net nepilnametės ir nusikaltėlio sūnus LeBronas Jamesas – nė vienas jų taip pat nėra Anglijos baltųjų rasės lordų, bet Afrikos vergų palikuonys.
Madeleine Albright, garsioji JAV valstybės sekretorė, buvo pabėgėlė iš tuometinės Čekoslovakijos. Henry’is Kissingeris, vienas žymiausių XX a. antrosios pusės JAV diplomatų ir užsienio politikos strategų, pabėgo iš Vokietijos būdamas vos 15 metų. Albertas Einsteinas tapo pabėgėliu sulaukęs 51-ų.
Žydų kilmės žmonės ilgą laiką taip pat buvo pasaulio atstumtieji. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų pabėgėlių pilni laivai buvo siuntinėjami iš vieno demokratinių šalių uosto į kitą, kol galiausiai sugrąžinti atgal į nacistinę Vokietiją – tiesiai į koncentracijos stovyklas ir krematoriumus. Apie šiuos žmones taip pat buvo sakoma, kad „jie nesiintegruoja“.
O kur įrodymai?
Tiesą pasakius, jais nelabai kas ir domisi. Donaldo Trumpo planuojama dešimčių milijonų žmonių deportacija iš JAV argumentuojama ne įrodymais, kad „jie nesiintegruoja“, o išnaudojant populistinę baimės politiką, kuriai neapykanta padeda sutelkti šalininkus.
Europoje kasdien girdime, kad kažkas pasidarė su imigrantais ir reikia juos deportuoti. Dažnai kaip pavyzdys pasitelkiama Švedija, kurioje, neva, dėl imigrantų padažnėjo susišaudymai.
Bet statistikos, kuri pagrįstų tokį teiginį, niekas ir neieško. Pakanka nuomonės iš socialinių tinklų ar kažkokių teiginių, ištartų televizijos eteryje.
O juk, pavyzdžiui, prieš 10 metų Švedijoje 100 tūkst. gyventojų teko 1,14 tyčinių nužudymų (tuo tarpu Lietuvoje analogiškas rodiklis siekė 5,92). 2023 m. šis rodiklis Švedijoje – 1,15, t. y. praktiškai jokio pokyčio. Kad ir kiek klausytume apie užplūdusį nusikalstamumą, prie skaičių ar mokslinių įrodymų tokias tiesas skleidžiantieji neprieina. Tiesiog teigiama ir tiek. Arba pateikiama, kad bendras nužudymų skaičius padidėjo, užmirštant pasakyti, kad šalies populiacija irgi padidėjo.
Sėkmingi integravimo pavyzdžiai
Pagrindinės diskusijos apie imigraciją dabar vyksta ne apie tai, kaip efektyviau integruoti atvykusiuosius, bet kaip greičiau deportuoti.
Teigiama, kad nėra sėkmingų integracijos pavyzdžių, nors realybė rodo priešingai.
Kanada išsiskiria savo taškų sistema, pagal kurią imigrantai atrenkami atsižvelgiant į jų kvalifikaciją ir darbo rinkos poreikius. Šalia to, siūlomos kalbų mokymo, mentorystės ir darbo paieškos programos, kurios padeda atvykėliams greitai prisitaikyti – tai lemia, kad jų nedarbo lygis mažesnis nei vietinių gyventojų.
Australija taip pat demonstruoja puikius rezultatus, teikdama naujiems imigrantams paramos programas, apimančias kalbų mokymą, kultūrinę orientaciją ir profesinį rengimą.
Šių šalių požiūris į imigraciją užtikrina, kad atvykėliai ne tik integruotųsi, bet ir taptų produktyviais visuomenės nariais.
Norvegijoje sėkmingai veikia „Introdukcijos programa“, skirta pabėgėliams. Ji per dvejus metus suteikia galimybes mokytis norvegų kalbos, įgyti darbinės praktikos ir socialinės orientacijos įgūdžių, reikalingų gyvenimui šalyje. Tokia politika reikšmingai sumažino pabėgėlių nedarbo lygį ir paskatino jų aktyvesnį dalyvavimą visuomenės gyvenime.
Panašų požiūrį taiko ir Singapūras, kuris pritraukia aukštos kvalifikacijos darbuotojus, siūlydamas jiems profesinės plėtros galimybes ir padėdamas integruotis į globalią darbo rinką.
Šie pavyzdžiai rodo, kad tinkamai suplanuota integracija duoda daug naudos tiek atvykėliams, tiek priimančiai šaliai.
Klausimai pabaigai
Tai yra tik keli pavyzdžiai, kuriuos, jei norėtume, galėtume nesunkiai rasti ir plačiau paanalizuoti. Tačiau mes jų neieškome ir apie tai net negalvojame – vietoje to įsikibę laikomės savo įsitikinimų, kad „jie nesintegruoja“, nėra sėkmės pavyzdžių ir panašiai. Kodėl?
Kodėl mūsų viešos diskusijos apie integracijos politiką apsiriboja tik teiginiu, kad ji neįmanoma, ir viskas? Kodėl nesugebame pereiti prie klausimo, kas iš tiesų yra įmanoma ir kokią naudą tai galėtų atnešti mūsų šaliai?
Tai ypač svarbu svarstyti tokioms šalims, kaip Lietuva, kur, nepaisant vienų dosniausių sąlygų šeimoms, gimstamumas vis mažėja ir yra vienas žemiausių Europoje: 2023 m. vienai moteriai teko 1,18 vaiko, kai tam, kad būtų užtikrinta stabili kartų kaita, reikalinga rodiklio reikšmė – 2,1.
Jei neatimsime moterų reprodukcinių teisių, išsilavinimo galimybių ir nesugrąžinsime viduramžių religinio ekstremizmo (gimstamumo rodikliai aukšti tik tokiose šalyse), kokios alternatyvos egzistuoja šaliai išlikti ir klestėti, kai žmonių vis mažėja, o jų amžius vis didėja?
Jei būtų buvę kokių nors sprendimų, ar nebūtume jų pamatę per 30 metų? Kur tie pasaulio pavyzdžiai? Parodykite! Jų tiesiog nėra. Skirtingai nuo sistemingos ir planingos imigracijos ir integracijos politikos, kuri realiai sprendžia išsivysčiusių šalių demografines problemas.
Net jei manome, kad atvykstantys imigrantai turės sunkumų integruodamiesi, jų vaikai, užaugę ar gimę čia, taps mūsų bendruomenės ir šalies dalimi (t. y. po 10 metų). Tai yra realus ir santykinai greitas sprendimas. Kada mes pradėsime apie jį diskutuoti?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.