Europos Parlamento pateikti pasiūlymai dėl sutarties pakeitimų papiktino visuomenę Lenkijoje ir daugelyje Bendrijos šalių. Parlamentas imasi gilių Sąjungos vidaus reformų iniciatyvos tuo metu, kai prie mūsų rytinės sienos susiduriame su dar viena tragiška Rusijos imperializmo apraiška, su sisteminiu karu, kuris reikalauja daugybės aukų ir sukelia milžinišką žalą. Izraelio ir Palestinos konfliktas įžengė į naują karštą fazę, tęsiasi migracijos krizė. Šių tragedijų akivaizdoje Sąjungai reikia vidinio stabilumo ir sanglaudos. Tuo tarpu Europos Parlamentas mums teikia pasiūlymus dėl pakeitimų, kurie neprisideda prie jų stiprinimo. Priešingai, pakeitimai, be kita ko, mažina valstybių narių kompetenciją tokiose srityse kaip užsienio ir saugumo politika, tokiu būdu pažeisdami Europos bendradarbiavimo bendruomeninį pobūdį. Taigi, iš tikrųjų jie veda prie Sąjungos susilpnėjimo ir tolesnio jos vaidmens tarptautinėje arenoje mažinimo. Esant tiesioginei grėsmei Europos saugumui, nacionalinių valstybių vaidmuo išlieka kertinis tiek diagnozuojant problemas, tiek nustatant atsakomąsias priemones. Kryžkelio ir lūžio akimirkomis, su kuriomis susiduriame, verta prisiminti pamatinius dalykus: Europos bendrija susikūrė kaip bendradarbiaujančių, bet kartu atskirų, lygių, suverenių ir laisvų valstybių sąjunga. Paprasčiau tariant, didėjanti centralizacija nėra tinkamas atsakas į šių dienų iššūkius. Be to, pasiūlymai, susiję su Europos saugumo ir gynybos politika, gali pakenkti transatlantinei vienybei ir NATO sanglaudai.
Siūlomus pokyčius geriausia pademonstruoti pavyzdžiais: ar turėtume sutikti su tokia Europos Sąjunga, kuri, nepaisant skirtingų Lenkijos ir Baltijos šalių nuomonių, balsų dauguma apsispręstų dėl santykių su Rusija krypties? Kuri tokia pat tvarka galės priimti sprendimus, prieštaraujančius, pavyzdžiui, Austrijos istoriniam neutralumo statusui? Ar itin jautrūs valstybių stabilumui ir saugumui migracijos politikos klausimai gali būti sprendžiami balsų dauguma, neatsižvelgiant į platų visų valstybių narių nuomonių spektrą?
Nesuprantama ir nepriimtina, kodėl Lenkijos ar Baltijos šalių piliečiai turėtų netekti balso formuodami savo energetikos derinį. Įsivaizduokime panašių sprendimų padarinius iki Rusijos agresijos prieš Ukrainą laikotarpiu, kai Rusija Europos vartotojus padarė smarkiai priklausomus nuo jos žaliavų tiekimo.
Būtent valstybių narių balsai ir spaudimas privertė priimti sprendimus, kurie dabar prisideda prie visos Sąjungos nepriklausomybės ir energetinio saugumo. Suprantama, yra nuomonių apie branduolinę energiją įvairovė. Kartu manome, kad sprendimai šiuo klausimu turėtų būti priimami Paryžiuje ar Varšuvoje, o ne Briuselyje ar... lobistinių bendrovių vadovų.
Ar tikrai pasisakome už valstybių, atsakingų už Sąjungos išorės sienų saugumą, kompetencijų ribojimą? Pagalvokime apie tokių sprendimų pasekmes, kai Rusija ir Baltarusija nuosekliai pasitelkia migrantus, siekdamos destabilizuoti padėtį prie mūsų sienų. Jei ES institucijos perimtų teisę nuspręsti, kas kirs mūsų sienas, tai prieštarautų dabartiniam daugelio valstybių narių teisiniam statusui. Taip pat drįsčiau teigti, kad tai prieštarautų ir sveikam protui.
Taip pat reikėtų įvertinti pasiūlymus, pagal kuriuos valstybėms narėms siūloma priimti sprendimus, kuriais joms nurodoma įdarbinti imigrantus be diskusijų ir be teisės prieštarauti. Veto teisės panaikinimo pasekmės, susijusios su teisminiu bendradarbiavimu tarpvalstybinėse šeimos bylose, būtų ypač skaudžios.
Siūlomų nuostatų pasekmė būtų ta, kad vaikai iš mišrių santuokų galėtų būti išvežami iš šalies be nacionalinių valdžios institucijų sutikimo. Vaikų saugumo temos kėlimas ant absurdiškų pasiūlymų aukuro neatitinka Europos integracijos idėjų.
Lenkai, kaip ir visi Bendrijos valstybių narių gyventojai, turi daugybę priežasčių tikėtis, kad Europos Sąjungos veikimas pagerės tiek vidaus, tiek išorės aspektais. Tačiau ar perkėlus dalį sprendimų švietimo ar sveikatos apsaugos srityje į ES lygmenį bus tas pagerėjimas? Lenkijai yra nepriimtinas nesugebėjimas pasirūpinti savo piliečių saugumu ir gerove šiose srityse.
Sąjunga, kurioje daugelyje sričių sprendimus priima dauguma, jau nebebus lygiateisė. Mažesnių valstybių nuomonė bus nesvarbi. Neatsižvelgus į kai kurių valstybių pozicijas, žemyne neišvengiamai padidės euroskepticizmas. Šiandien veto teisė užtikrina visų valstybių narių suverenumą ir apsaugo jas nuo bandymų daryti įtaką jų vidaus taisyklėms prieš jų valią. Šios privilegijos atsisakymo pasekmes nesunku numatyti.
Europos Sąjungos reformos iniciatoriai turi atsižvelgti į tai, kad dėl jų veiksmų piliečiai nusigręš nuo Bendrijos. Pokyčiai turės įtakos jų vyriausybių nesugebėjimui veiksmingai valdyti. Vis dažniau pasigirs balsų už pasitraukimą iš Sąjungos ir vis dažniau šią poziciją išsakys bejėgiškumu nepatenkinti vadovaujantys politikai. Ar mes to norime?
Tikriausiai todėl, nepriklausomos apklausos duomenimis, dauguma lenkų nenori keisti ES sutarčių. Tačiau, jei norime, kad Europos Sąjunga taptų stipresnė, ji turi turėti stiprų socialinį mandatą. Todėl esu įsitikinęs, kad siūlomos reformos rodo trumparegišką mąstymą ir turės priešingą nei siekiama poveikį: jos susilpnins Sąjungos sanglaudą ir jos politinį teisėtumą.
Taip pat nesutinkame su permainų šalininkų argumentu, kad Europai reikia institucinės pertvarkos, kad ji galėtų veikti greitai ir veiksmingai. Prisiminkime, kad vienbalsiškumo taisyklė iki šiol netrukdė ES priimti greitų ir veiksmingų sprendimų reaguojant į pastarojo meto krizes.
Toli siekiančios sutarčių reformos taip pat nėra būtinos dėl planuojamos Sąjungos plėtros. Naujų narių įstojimas, žinoma, pareikalaus pakoreguoti jų atstovavimo ES institucijose taisykles. Tačiau tokiems dideliems pakeitimams, kokie siūlomi EP rezoliucijoje, plėtra yra ne patikimas pateisinimas, o, geriausiu atveju, abejotinas pretekstas.
Kartu esu įsitikinęs, kad diskusijos dėl Sąjungos veikimo gerinimo yra būtinos. Yra sričių, kuriose stiprinti bendradarbiavimą yra suinteresuotos visos šalys, įskaitant Lenkiją. Tai matėme per „Covid-19“ pandemiją. Tačiau tam nereikia keisti sutarčių.
Užuot pradėjus diskusijas dėl sutarčių, tikslingiau pradėti darbą su sektorių politikos reformomis. Šiuo atžvilgiu planuojama Sąjungos plėtra įtraukiant papildomas šalis, tokias kaip Ukraina, reikš, kad reikės pradėti diskusijas, pavyzdžiui, apie Bendrosios žemės ūkio politikos pobūdį. Diskusija, kurios rezultatas bus konsensuso sprendimai, o ne tokie, kuriuos mažumoms primes dauguma, net ir kvalifikuota. Lenkija, kaip ir bet kuri kita šalis, turi turėti savo balsą šiuo klausimu ir jis neturi būti ignoruojamas.
Pastarosiomis dienomis turėjau susitikimus keliose Europos sostinėse. Žinau, kad daugelis mūsų partnerių pritaria mūsų argumentams. Netiesa, kad visos valstybės narės nori reformų ir tik Lenkija joms priešinasi. Yra kitaip. Susirūpinimas, kritikos ir prieštaravimo balsai skamba ne tik Varšuvoje, bet ir Prahoje, Vilniuje, Rygoje, nors ne visada jų argumentai yra viešinami žiniasklaidoje.
Akivaizdu, kad vadovaujuosi susirūpinimu dėl Lenkijos nacionalinio intereso, bet man taip pat svarbi Europos Sąjungos vienybė ir sanglauda. Prieštaravimas sutarčių pakeitimui negali būti tapatinamas su nepageidaujamu požiūriu į Sąjungą. Atvirkščiai, tai palaikymo išraiška šiandieninei Sąjungai – galbūt netobulai, bet garantuojančiai jos narių lygybę. Lenkija, kaip ir bet kuri kita 27 šalių bendrijos narė, turi teisę ir net pareigą išsakyti savo nuomonę apie kryptį, kuria eina Europos Sąjunga.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.