Visiškai be pykčio (buvo kadais tokia liberalo Leonido Donskio vedama televizijos laida) jaunajam politologui derėtų priminti keletą istorinių faktų, kurių jis gal dėl nepatyrimo, o gal vyresniųjų LSDP-LDDP dėdžių primokytas - nepaminėjo.
Dabartinė LSDP visų pirma formavosi kaip politinė organizacija (nors dažnai primindavo UAB), perėmusi buvusios LKP-LDDP politinį, ekonominį ir ideologinį mąstymą, partinio vadovavimo stilių ir tuos pačius lyderius.
Tai, kad 2001-ais LDDP susijungė su tuometine Vytenio Povilo Andriukaičio vadovauta LSDP, savaime dar nereiškia, kad LDDP tapo labiau socialdemokratiška, labiau kairesne, ar mažiau kairesne. Taip, LDDP tiesiog manė nusiplaunanti praeities bolševikinį šleifą. Beje, tai įvyko lygiai prieš keturiolika metų – sausio 27-ąją.
Reikėtų priminti, kad ilgą laikotarpį po atsikūrimo (1989 m.) Lietuvos socialdemokratų partija buvo ideologinė LDDP priešininkė, nes LDDP politika niekuo nesiskyrė nuo konservatorių vykdomos politikos. Tuometinis LSDP pirmininkas A.Sakalas LDDP ir konservatorius taikliai vadino broliais dvyniais.
Niekas nepasikeitė ir dabar. Dabartinė LSDP nuosekliai tęsia vykdytą konservatorių politiką, kuri nieko bendro su socialdemokratija neturi. Dabartinės LDDP-LSDP ištakos glaudžiai susijusius su vadinamuoju bolševikiniu kapitalizmu, nes LKP išaugo būtent iš tokios sistemos, kur nekvepėjo nei socialdemokratija, nei kairumu. Po 1990-ųjų dabartinių konservatorių pirmtakams paleidus valstybės ūkio privatizacijos džiną, šio proceso vaisiais visų pirma pasinaudojo dabartinės LSDP pirmtakai – buvę kompartijos ir komjaunimo veikėjai bei įvairaus rango lyderiai ir vadukai.
Šių procesų rezultatą žinome visi – didžiuliai valstybės turtai buvo tiesiog iššvaistyti arba paprasčiausiai išvogti. Kai „prichvatizuoti“ nebeliko ką, tuomet „draugų“ partiečių žvilgsniai nukrypo į eilinių piliečių kišenes. O tam geriausiai tinka visokie mokesčiai mokestėliai už įvairias viešąsias paslaugas, pavyzdžiui už vandenį ar šildymą. O tai labai patogu padaryti per privatų monopolininką, kuris pinigėlius iš piliečių susirenka, o su partiniais bonzomis, kaip antai „Rubikono“ juodosios buhalterijos byloje, draugiškai pasidalina. Juk ne šiaip sau vienas iš paviešintų juodosios buhalterijos bylos kyšių adresatų buvo įvardytas „AMB“?
1994-2000 metų Vilniaus savivaldybės kadencijose, kai jaunasis politologas dar sėdėjo mokyklos suole, jo iškoneveiktos LSDS atstovai Jonas Valatka, Dainius Paukštė (tuo metu dar nepriklausomos LSDP atstovai, vėliau - partijos „Socialdemokratija 2000“) miesto taryboje sustabdė iš esmės ydingus tuometinės konservatorių ir LDDP valdančiosios daugumos (merai - A.Vidūnas R., Paksas) ketinimus Vilniaus vandens ūkį pusvelčiui atiduoti prancūzų bendrovei „Liono vandenys“ ("Lyonnaise des eaux"), įrodydami, kaip turi elgtis tikra opozicija ir kaip turi elgtis tikri socialdemokratai savivaldoje.
O kaip elgėsi LDDP-LSDP atstovai, kai 2007-2011 metų Vilniaus valdžios kadencijoje tvarkiečiai bandė nuversti miesto turtą pasišovusį išparceliuoti konservatorių merą Vilių Navicką? Tąsyk LSDP leido Viliui Navickui ir jo komandai dar mažiausiai pusmetį turkštis ir bandyti toliau išpardavinėti Vilniaus turtą, pratęsti šilumos ūkio nuomos sutartį su „Rubikono“ įmonėmis.
Panašių klausimų jaunajam politologui apie jo atstovaujamos partijos darbus galima būtų užduoti dar daugiau. Pavyzdžiui, kaip elgėsi LSDP, kai Vilniaus valdžia su p. A.Zuoko pagalba išnuomojo šilumos tinklus koncernui „Dalkia“ ir kai šilumos kainos vilniečiams kilo kaip ant mielių? Nuolankiai balsavo kartu su A.Zuoku (Rimantas Vaitkus, Algirdas Karalius, Jonas Kairys ir kiti). Dabar Jonas Valatka ir Dainius Paukštė vėl kandidatuoja į Vilniaus tarybą Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše, o minėtasis Rimantas Vaitkus kartu su Mindaugu Kluoniu - dabartinės LSDP sąraše, tad rinkėjai patys galės pasirinkti pagal politikų darbus, o ne pagal klijuojamas etiketes.
Tęskime „gerųjų“ „nepopulistinių“ LSDP darbų sąrašą. Kaip elgėsi LSDP atstovai su valstybės pinigais besibaigiant 2008 metų Seimo kadencijai ir žinant, kad artėja krizė? Juk geroji samarietė Vilija Blinkevičiūtė taškė į kairę ir į dešinę, ir A.Kubiliaus vyriausybei paliko kiaurą biudžetą. O kas buvo pagrindiniai energetinės „LEO“ aferos autoriai toje pačioje Seimo kadencijoje?
Bet grįžkime prie straipsnyje minimų sampratų apie socialdemokratijos esmę. Jaunasis autorius teigia, kad socialdemokratijos esmė yra ne turto perskirstymas, o asmens saviraiškos ir savirealizacijos skatinimas. Netikiu, kad VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute klasikinės politologinės tiesos studentams būtų dėstomos taip primityviai. Pats autorius toliau pripažįsta, kad asmens savirealizacijos, humanizmo idėjos pirmiausiai iškilo su liberalizmo srove.
Tačiau ar šios sampratos yra apskritai metodologiškai teisingi kriterijai atskirti socialdemokratiją nuo konservatizmo ar liberalizmo? Vargu bau atsirastų politinė srovė, šiais laikais neigianti žmogaus saviraiškos vertybę. Tačiau vien tokių vertybių deklaravimas nesukurs nei ekonominio, nei politinio pagrindo išsilavinusios, ekonomiškai stabilios ir pilietiškos vidurinės klasės susiformavimui.
Kol kas per dvidešimt metų Lietuvoje visos valdžios (ir LDDP, ir liberalai ar konservatoriai) šiomis vertybėmis manipuliavo tik kaip deklaracijomis. Priešingu atveju šiandien turėtume visiškai kitokią situaciją – turėtume stipresnes profsąjungas, nebūtų tokių drastiškų socialinių kontrastų, nebūtų tokios emigracijos ir juolab tokių baisių emigracijos socialinių padarinių.
O juk Lietuva nuo 2001 metų prisijungė prie Europos socialinės chartijos, kuri valstybes nares įpareigoja be kita ko užtikrinti teisę į teisingą atlyginimą teisę jungtis į organizacijas ir daugelį kitų teisių. Apie kokią teisę į teisingą atlyginimą galima kalbėti, kai įmonės darbininkai gauna minimalų darbo užmokestį (o dalį ir vokelyje), tuo metu, kai tos įmonės vadovai ir akcininkai perka jachtas Viduržemio jūroje...
Nežinau, kas įaudrino jaunojo autoriaus fantaziją ir paskatino švaistytis absurdiškais kaltinimais autoritariniu socializmu ar oligarchų etiketėmis (su oligarchais LSDP pirmiausia turėtų išsiaiškinti savo kieme!), bet LSDS niekada nėra agitavusi už turto perskirstymą kaip tokį ir kaip vienintelę priemonę, tad ir koreliacijos su autoriaus įvardijama asmens saviraiškos vertybe čia ieškoti nėra prasmės.
Klausimas visiškai kitas. Jei visuomenės solidarumą pripažįstame kaip pamatinę šiuolaikinės visuomenės vertybę, tai tenka pripažinti ir tai, kad valstybei kaip socialinei organizacijai ir legislatyviniam subjektui tenka pareiga ir atsakomybė užtikrinti šios vertybės apsaugą. Tai užtikrindama valstybė sykiu sprendžia ne tik socialinio, bet ir nacionalinio saugumo klausimą.
Taigi, kokiais instrumentais naudojasi valstybė, kad šias vertybes apsaugoti? Iš esmės – tik teisiniais-ekonominiais.
Populiaru tokiu instrumentu įvardyti progresinių mokesčių sistemą. Tačiau tai yra ne tik mokesčių politika ir atitinkami mokesčių įstatymai. Esmė ta, kad valstybės naudojami teisiniai-ekonominiai instrumentai turi proporcingai atitikti tam tikrą visuomenės raidos etapą. Jei susidaro pernelyg drastiški socialiniai- turtiniai skirtumai, valstybė kišasi aktyviau, instrumentus naudoja didesne jėga ir apimtimi.
Jei pernelyg didelė socialinė globa pradeda stabdyti kūrybingumą ir inovatyvumą, valstybės politika turi pakankamai greitai reaguoti, švelnėti, koreguojant instrumentus. Jei peržvelgtume pastarųjų dešimtmečių Europos valstybių raidą, tai pamatytumėme, kad jos vystėsi tarsi švytuoklės principu – kairė-dešinė-kairė, t.y. nuo socialiai orientuotos politikos į liberalizmą ir atgal.
Baltijos kaimynė Švedija - ryškus to pavyzdys. Ir tai jokių būdu nereiškia, kad, anot autoriaus, gerovės valstybė sukūrė spaudimą valstybės finansams ir sudarė sąlygas reakcijai - neoliberalizmo ir neokonservatizmo iškilimui. Jei kalbame apie šiuolaikinę demokratinę valstybę, tai negalime kalbėti apie ją kitaip, kaip iš esmės apie socialinę (socialdemokratinę) teisinę valstybę.
Tokiam diskursui peno duoda įvairios visuomenės sutarties teorijos. Tačiau kad ir kiek deklaruotume žmogų esant savaimine vertybe, žmogus negyvena izoliuotai, todėl be visuomenės solidarumo, be ekonominės raidos tvarumo tai ir liks tuščia deklaracija, o darbdavių egoizmas ir toliau bujos, ir toliau bus mokami atlyginimai vokeliuose, perkamos prabangios jachtos, ir toliau piliečių kišenes melš monopolininkai dalindamiesi su Tamstų partiniais bonzomis.
Eiliniam miestiečiui svarstymai apie ideologines skirtybes ir tuščias deklaracijas mažai įdomūs. Jam reikia konkrečių dalykų – prieinamų ir nebrangių paslaugų (vanduo, šildymas, transportas, švietimas, gydymas) patogaus, saugaus, jaukaus ir žalio miesto, oraus pragyvenimo ir tuomet nereikės skaičiuoti nei politikų reitingų, nei visuomenės laimės indeksų.
Baigdamas noriu prisiminti Vasario16-os akto signataro ir tikrojo Lietuvos socialdemokratijos patriarcho Stepono Kairio kadaise išsakytas mintis - pasiskelbti socialdemokratu yra labai paprasta, bet būti juo iš tikrųjų – labai sudėtinga.