„Senojo projekto nuostatos buvo absurdiškos, pavyzdžiui, Kurortų apsaugos zonos skyrius nustatė draudimą nuolat ir laikinai gyventi apsaugos zonoje. Jei tokie absurdiški reikalavimai būtų buvę taikomi, tai žmonės negalėtų gyventi nei Kuršių nerijoje, nei Palangoje, nei Druskininkuose“,– Vyriausybės vadovo A.Butkevičiaus skubą teisino jo viešųjų ryšių atstovė.
Paaiškinimas skamba absurdiškai. Ankstesnė tvarka galiojo nuo 1992 metų, kuomet buvo priimtas Vyriausybės nutarimas apibrėžęs, kokiose kurortinėse zonose kokia veikla leidžiama. Iš tokio Vyriausybės paaiškinimo išplauktų, kad visus tuos 23 metus niekas minėtose kurortinėse vietovėse gyventi negalėjo, o jei gyveno, tai nusižengdami teisės aktams. Vyriausybė staiga „praregėjo“ ir visus tuose kurortuose gyvenančius nusižengėlius “legalizavo” – nes kitaip jais galėjo susidomėti teisėsauga?
Tokie staigūs „praregėjimai“ dažniausiai nebūna nuoširdūs, o veikiau būdas nuslėpti tikruosius ketinimus. Panaikinus visas kurortines zonas, o kartu ir veiklos apribojimus jose, šiuo metu gyvenamuosius namus galima ręsti nors ir Palangos paplūdimyje ar kopose, o sklypus tvarkingai apsitverti, kaip Margio ežerą, kad visokie pašaliniai neslankiotų ir ramybės nedrumstų.
Kažkas, kam kurortinės zonos labai trukdė ramiai gyventi, pasirūpino, kad verčiantis per galvą buvo patvirtintas trumpas drūtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo kurortinės zonos buvo panaikintos.
Kam tas draudimas kurortinėse zonose statyti gyvenamuosius namus taip trukdė paaiškėjo tik po to, kai Druskininkų žurnalistai paviešino kai kurias miesto gyvenimo aplinkybes. Pasirodo, labiausiai saugomoje kurortinėje zonoje Druskininkų miesto centre iškilo gyvenamasis namas, o Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydama tą statybą pripažinti neteisėta.
Vilniaus apylinkės teismo posėdis, kuriame šis klausimas turėjo būti nagrinėjamas iš esmės buvo suplanuotas rugsėjo 29 dieną, maždaug savaitė po lemiamo Vyriaysybės posėdžio. Netgi namo statybos savininkams atstovaujantis advokatas viešai pripažino, kad Vyriausybės nutarimas turės didelės reikšmės bylos nagrinėjimui.
Rugsėjo 29 dieną, įvertinęs visą turimą medžiagą, teismas Generalinės prokuratūros ieškinį atmetė ir dar priteisė jai sumokėti statytojams ir savivaldybei 1000 eurų viršijančias bylinėjimosi išlaidas. Kad žinotų savo vietą ir mažiau “šokinėtų” su kažkokio viešojo intereso gynimais.
Taigi socialdemokratų Vyriausybė darsyk įgyvendino praėjusių Seimo rinkimų šūkį: svarbiausia – (savas) žmogus. Drąsiai ėmėsi ginti aplinkosaugininkų, prokurorų ir kitų nesavų žmonių persekiojamo savo mero bei jo savų žmonių interesus. Tik kažkodėl tuo nesigiria. Netgi neigia, kad Vyriausybė reglamentus pažeidinėjo savų Druskininkų žmonių paprašyta, nors jokio kito įtikinamo paaiškinimo pateikti nesugeba.
Galbūt dėl to, kad plika akimi matyti – socialdemokratams rūpi ne eilinis žmogus, bet savas žmogus. Juk ne tik lyderiui reikia savo žento ateitimi pasirūpinti. O kad rinkėjai mažiau suktų galvą dėl tokių valdžios nuodėmių, viešam svarstymui labai naudinga staiga primesti naujus karštus debatus apie progresinius mokesčius ar Seimo rinkimų sistemos keitimą.