Tadas Vinokuras. Atsakymas Jonui Survilai: kalbate kaip liūdnojo vaizdo kardinolas

Perskaičiau užsienio reikalų viceministro Jono Survilos interviu ir likau priblokštas: pilkasis konservatorių kardinolas panėšėja į visiems žinomą liūdnojo vaizdo riterį, savo galvoje rezgantį absurdiškas idėjas ir matantį iškreiptą pasaulio vaizdą: avyse – priešus, nusikaltėliuose – bajorus, o malūnuose – milžinus.

Pamiršęs realybę, jis bando visiems išaiškinti tik jam pačiam ir Gabrieliui Landsbergiui suprantamas politines kombinacijas, kurios, švelniai tariant, nemaloniai nustebino net ištikimiausius konservatorių simpatikus. O gaila! Juk iš tokio gabaus žmogaus kaip J. Survila mes tikimės aukščiausio lygio politinių įžvalgų, strategijos. Nepaisant to, kad niekas Lietuvoje nesuprato konservatorių sukeltos politinės intrigos esmės, J. Survila ir toliau sau kartoja, jog „sistemos amnestija“ įvyko. Pokšt ir įvyko. Kur visa tai vyko? Jo galvoje?

Štai kas nutinka, kai politikas praranda realybės jausmą: belieka beatodairiškai teigti, jog konservatorių Vyriausybė – pati geriausia kada nors dirbusi Vyriausybė, todėl ji negali būti kritikuojama. Pasak viceministro J. Survilos, pirmalaikių rinkimų idėja konservatorių viršūnėlėms gimė kaip teisingumo siekis. Pristatysiu jums kontekstą: Lietuvoje drioksteli „čekučių“ skandalas, į jį įsivelia trys ministrai, tuo tarpu konservatoriai „amnestijos“ siekia priremdami ginklą prie visos politinės sistemos smilkinio, – grasindami pirmalaikiais rinkimais.

Kitaip tariant, konservatoriai, lyg suirzęs partneris santykiuose, grasina skyrybomis tik tam, kad nukreiptų kito dėmesį nuo paties padarytų klaidų. „Nenorite išankstinių rinkimų? Vadinasi, gerbiate ir mylite šią Vyriausybę“, – konstatuoja jie. Tai – ne teisingumas, o šantažas, kurį paaiškinti galima tik taip: J. Survila bei G. Landsbergis, it du liūdnojo vaizdo riteriai, tapo jų pačių susikurtų iliuzijų aukomis.Reikia pripažinti, jog grasinimas perkrauti politinę sistemą padėjo konservatoriams trumpam nugesinti „čekučių“ skandalo liepsną Vyriausybėje, tačiau tai jie pasiekė paaukodami savo partijos patikimumą, sukėlę institucinę krizę.

Maža to, kad sprendimas skelbti pirmalaikius rinkimus buvo priimtas vienvaldiškai (neatsižvelgiant net į TS–LKD partiečių interesus), jis dar buvo ir absoliučiai betikslis, destrukcinis. Kitaip tariant, konservatorių vadovybės sumanytas problemos „sprendimas“ tapo kur kas pavojingesni nei „čekučių“ šiltinė.

Pasak J. Survilos, šiuo sprendimu buvo siekiama „amputuoti gangrenuojantį pirštą, kad liga neplistų po visą kūną“. Neva tai Seimas gangrenavo, o Vyriausybė – pasigailėk jos, viešpatie! – rizikavo nuo ligonio užsikrėsti.

Grožinės literatūros verti išvedžiojimai, išties. Tačiau realybė, kaip visada, yra daug paprastesnė: konservatoriai sukėlė suirutę, kurios tikslo nesuprato absoliučiai niekas. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų pasikrapštė galvas ir savęs paklausė: ką jie ten ir vėl išdarinėja?

Kol J. Survila blaškosi elitistinėje muilo operoje, Lietuvos žmonės galvoja tik apie viena: konservatoriai, dėl kažkokių neaiškių priežasčių, ir vėl kelia sumaištį. Ar „pilkasis kardinolas“ išties yra toks naivus ir tiki, kad kažkas – be konservatorių partijos elito – supranta, kokiu pagrindu buvo skelbiama „visuotinė amnestija“ politinei sistemai? Panašu, kad taip. Mat J. Survila atviru tekstu įtikinėja, jog balta yra juoda. Kad žibalo pilstymas skandalo įkarštyje iš tikrųjų yra „gaisro gesinimas“.

Vis dėlto, leiskimės į užsienio reikalų viceministro J. Survilos elitistinių intrigų verpetą ir pasvarstykime, kas būtų, jei Seimas būtų „pasileidęs“. Ar būtų išspręsta „čekučių“ problema? Ne, nes būtent Seimas ir priėmė sprendimą panaikinti kanceliarines išmokas savivaldybių tarybų nariams ir, vietoje jų, mokėti jiems penktadalį mero algos. Galbūt Seimas būtų atsikratęs „čekučiais“ galimai piktnaudžavusių politikų? Ne, nes dauguma Seimo narių, dėl laiko stokos, būtų tiesiog perrinkti dar kartą. R. Urbonaitė – kalbėdama apie išankstinių rinkimų idėją TV laidoje – pataikė pirštu į akį: „Konservatoriai rinkėjo prašo ateiti į rinkimus, duoti nuodėmių išrišimą ir patepimą naujai valdžiai. O kas iš to rinkėjui? Ar rinkėjas nori kolektyvinio harakiri, ar realių sprendimų?“

Tad kokią realią problemą sprendė konservatorių vadovų pasiūlyti išankstiniai Seimo rinkimai? Kokį viešąjį interesą gynė? Bet palikime pagaliau kreivių veidrodžių karalystę ir išdrįskime verbalizuoti tai, kas visiems ir taip akivaizdu: pirmalaikių rinkimų idėjos tikslas buvo nukreipti žiniasklaidos dėmesį nuo ministrų „čekiukų“. Deja, konservatorių nelaimei, Lietuvos gyventojų akyse šis sambrūzdis atrodė kaip ciniška intriga, daranti žalą Lietuvos politinei sistemai. Daugeliui tapo aišku, jog šios partijos lyderiai yra linkę manipuliuoti, o rinkimuose deklaruota stiprios valstybės kryptis jiems – nė motais.

Gaila, kad gerbiamas J. Survila nesuvokia, jog konservatorių sprendimai rinkėjus pastatė į kvailio poziciją. „Mes prisikiaulinome, o jūs išvalykite mūsų mundurus“, – maždaug taip. „Čekučiais“ susitepusių ministrų kaltę, suprask, turėjo atpirkti Lietuvos rinkėjai. Taigi, visa politinė sistema, visi Lietuvos rinkėjai tapo partijos pirmininko G. Landsbergio suorganizuotų dvaro peštynių įkaitais. Ar tai – valstybiškas požiūris į viešąjį valdymą?

O juk buvo galima išties pasielgti valstybiškai, t.y. prisiimti atsakomybę ir atstatydinti tris, į skandalą patekusius, ministrus. Štai ir būtų įrodyta viešai deklaruojama konservatorių partijos branda, valstybinis požiūris bei gebėjimas prisiimti atsakomybę. Ar nuo tokio I. Šimonytės sprendimo būtų nukentėjusi valstybė? Ar, anot J. Survilos, „gerai sutepta politinė mašina“ nebūtų radusi, kuo tuos ministrus pakeisti? Galime nesunkiai įsivaizduoti, kaip aukštai konservatoriai keltų skaidrumo kartelę kitų partijų ministrams. Tad neprošal susimąstyti ties šiais Šventojo Rašto žodžiais: mato krislą kito akyje, bet nepastebi jo savojoje.

Panašu, kad konservatorių lyderiai nebejaučia, kokios nuotaikos vyrauja visuomenėje. Tiek pirmalaikių rinkimų intriga, tiek I. Šimonytės samprotavimai apie atsistatydinimą, tiek aikštingas ministrų gynimas iš šalies atrodo apgailėtinai. „Duok Lietuvai daugiau jėgos!“, – rinkimų įkarštyje sakė jie. Pastarųjų įvykių kontekste šis šūkis atrodo kaip pasityčiojimas. Rinkėjai, neabejotinai, „atsidėkos“ konservatoriams už jų elitistinius žaidimus galios olimpe, nuo kurių Lietuva tik silpnėja. Jau dabar stebime, kaip konservatorių reitingai neria į bedugnę – neigiamai Vyriausybę vertinančių žmonių skaičius eventualiai išaugo net 12 proc.

Anksčiau ar vėliau šią liūdną realybę teks pripažinti net ir J.Survilai, konservatorių „pilkajam kardinolui“, kuris ir toliau kartoja tą pačią mantrą: amnestija įvyko, tad visi „klausimai yra atsakyti ir uždaryti“. Laikas įsisąmoninti: politinė krizė ir chaosas – nėra pergalė.