Tad prisisekite saugos diržus, nes konservatorių pirmininkas dar patampys mus per kraterius. Kadangi išankstinių rinkimų, tikėtina, nebus, o premjerė Ingrida Šimonytė jau tepa slides, liks įsikibti į turėklus ir melsti geriausio. Nespėsime ir mirktelėti, o turėsime naują ministrų kabinetą, su nauju Vyriausybės vadovu, kuris – sprendžiant pagal ūmai šoktelėjusį užsienio reikalų ministro hiperaktyvumo lygį – bus tas pats G. Landsbergis. Ir štai Lietuvoje debesys išsisklaidys ir konservatorių gretose įsiviešpataus harmonija: lizinginė premjerė trauksis, o partijos vadovas stos prie valstybės vairo. Užteks, suprask, nuo galinės sėdynės visiems čia diriguoti.
Galbūt tai – geros žinios? Juk, kaip bylojo A. Kubiliaus apoteozės, ši Vyriausybė yra geriausia, kas galėjo ištikti Lietuvą, o tuo tarpu G. Landsbergis – bene geriausias kada nors dirbęs ministras. Tad ar G. Landsbegio pjemjerystė nėra logiška visa ko baigtis – neišvengiamo dėsnio išraiška? Visa ko baigtis, tikrai. Jeigu pasimokėme kažko iš ilgo ir sunkaus šios Vyriausybės kelio, o ypač – iš pastarųjų politinės krizės epizodų, reikėtų pasakyti tiesiai šviesiai: Lietuvai jau vystosi alergija tiek nuo valdančiųjų klaidų, tiek nuo konservatorių valdymo kultūros.
Tad pradėkime nuo kultūros: kokią tiesą apie TS–LKD atskleidė pastarųjų savaičių įvykiai? Ogi priminė, jog ši partija nė per nago juodymą nepasikeitė nuo Vytauto Landsbergio laikų: vieno žmogaus valdžia čia vis dar ima viršų. Juokinga skaityti I. Šimonytės kalbas apie, suprask, partijoje vykstančią „demokratijos šventę“, kuomet visi akivaizdžiai matėme, kokiais vienvaldiškais būdais buvo patvirtintas sprendimas dėl išankstinių rinkimų.
O buvo taip: G. Landsbergis ne ta koja išlipo iš lovos, it suirzęs paauglys spaudos konferencijoje išdėjo visus į šuns dienas, o tada – sušaukė prezidiumą ir prastūmė sprendimą buldozeriu. Štai tau tokia demokratija, už kurią dosniai „atsidėkojo“ tiek TS-LKD partijos eiliniai nariai, tiek konservatorių grietinėlė. Tada jau ir pats Vytautas Landsbergis viešai puolė kritikuoti TS-LKD prezidiumo sprendimą, akcentuodamas, kad gavusieji piliečių mandatą turi dirbti. Jau nekalbu apie koalicijos partnerių reakciją, kurią geriausiai įgarsino E. Gentvilas: „norėčiau, kad koalicijos partneriai bendrautų.“ Kur jūsų žadėti demokratijos standartai, konservatoriai?
Šis, kaip V. Landsbergis pasakė, konservatorių „susideginimas“ parodė, iš kokių grandinėlių yra sudaryta konservatorių partijos DNR. Kai kurie, kaip Mantas Adomėnas, galbūt vis dar naiviai tiki, kad konservatoriai Lietuvoje seka E. Burke‘o pavyzdžiu, – atsakingai tęsia politinę tradiciją, saugo valstybę nuo vienadienių pertvarkymų, kovoja prieš institucinių krizių kurstymą. Vis dėlto yra būtent atvirkščiai: pervargę nuo atsakomybių Vyriausybėje, suirzę dėl visiškai natūralių priekaištų ministrų darbui, konservatoriai tapo ciniškojo makiavelizmo etalonu. Kitaip tariant, G. Landsbergiui ir I. Šimonytei dabar jau tinka bet koks elgesys, svarbu tik, ar bus pasiektas norimas tikslas, t. y., ar ministrų kabineto mundurai bus išskalbti, o galios pozicijos – konsoliduotos.
Prisiminkime, kaip I. Šimonytė žadėjo savo pavyzdžiu rodyti aukščiausius skaidrumo ir atsakomybės standartus. „Jeigu kyla didelių abejonių dėl vieno ar kito politiko veiklos, tai atsakomybę politikas turi prisiimti anksčiau, nei kažkokia galutinė teisminė instancija pasakys, kad jis buvo kaltas“, – komentavo I. Šimonytė. Kada premjerė spėjo padaryti tokį drastišką politinės etikos salto mortale? „Čekiukų skandalui“ įsisiūbavus, ji – kartu su G. Landsbergiu – nusprendė, jog „skaldyk ir valdyk“ yra daug geresnė politinės galios išsaugojimo strategija nei atsiprašymas ar atsakomybės prisiėmimas. Taigi, šiedu tarė abrakadabra ir visų dėmesys buvo nukreiptas nuo ministrų ir jų „čekiukų“ prie naujos politinės avantiūros – politinės sistemos perkrovimo. „Drįstate kritikuoti mus? Pamatysite, ko dar nematėte!“ – galvojo jie. Suirutės kėlimas, pripažinkime, yra aukščiausio lygio cinizmo, makiavelizmo pavyzdys.
Tokia Vyriausybė, deja, tęs savo darbą ir po I. Šimonytės pasitraukimo, o valdant G. Landsbergiui krizių tik daugės. Tik pagalvokite, kaip G. Landsbergio premjerystė apsunkintų sklandų darbą, pavyzdžiui, nacionalinio saugumo ir gynybos srityje. Stebėtume dar karštesnius Arvydo Anušausko ir naujojo premjero kivirčus.
Tikriausiai pamenate, kaip po Vokietijos gynybos ministro Boriso Pistoriuso apsilankymo Lietuvoje G. Landsbergis vėl pratrūko rodyti savo emocijas. „Gali tekti ieškoti naujų sąjungininkų“, – komentavo jis. Nesvarbu, jog Lietuva de facto neturi brigadai reikalingos infrastruktūros, nesvarbu, kad apgyvendinti vokiečių kariai savo kambariuose neranda rozečių. A. Anušauskas, suprantama, G. Landsbergiui atsakė griežtai: „Mūsų susitarimas su Vokietija ir buvo, ir yra.“ Susimąstykite, kaip toks ministrų bendravimas atrodo iš šalies? Tai – ne Vyriausybė, o kažkokia situacijų komedija, kuri premjeraujant G. Landsbergiui verstų mus visus dar labiau raudonuoti.
Galime prisiminti ir kitus atvejus, kai G. Landsbergis nusprendė gelbėtis pats, o ne žiūrėti valstybės interesų. Praeitais metais kilus skandalui dėl europinių sankcijų Kaliningrado tranzitui, užsienio reikalų ministras nusprendė tiesiog meluoti, t. y. dangstytis Europos Komisijos generalinių direktoratų laišku, kuris neva nurodė Lietuvai taikyti sankcijas prekėms, gabenamoms geležinkeliu. Pasirodo, jog transportas generalinių direktoratų paaiškinime net nebuvo aptariamas, tad G. Landsbergis tiesiog bandė išsisukti iš situacijos. Lygiai taip pat, kaip išankstinių rinkimų atveju ar vokiečių brigados atveju, konservatorių pirmininkas – užuodęs, jog padai svyla – nusprendė atsakomybę permesti kažkam kitam. Nepatinka? Išsirinkite kitus!
Šioje vietoje galima prisiminti ir „Belaruskalij“ trašų skandalą, kuomet G. Landsbergis apsimetinėjo nežinąs apie „Lietuvos geležinkelių“ priimtus avansinius mokėjimus iš „Belaruskalij“. Kaip vėliau paaiškėjo, G. Landsbergis tiesiog išsisukinėjo: nors buvo supažindintas su mokėjimais ir net šaipėsi iš Ž. Pavilionio reikalavimų įgyvendinti sankcijas, skandalui kaistant puolė kabinti visiems makaronus. Gal ir nekeista, jog užsienio reikalų ministras pasiklydo savo argumentų pynėje: kaip čia atrodys, jei sankcijų Rusijai šauklys G. Landsbergis pats aprobavo „Belaruskalij“ trąšų vežimą per Lietuvą? „Vsio zakonno“? Atrodys negerai, todėl greitai buvo surastas ir „tikrasis“ skandalo kaltininkas, iešmininkas Mantas Bartuška.
Lygiai taip pat konservatorių pirmininkas elgiasi ir dabar, bandydamas Vyriausybės problemas permesti Seimui. Dorovingoji Vyriausybė nusprendė perkrauti Seimą, taigi uodega nusprendė pavizginti šunį. Juk negali taip būti, kad „geriausia visų laikų Vyriausybė“ klysta, tad kaltų reikia ieškoti Seime, savivaldoje, kažkur kitur – tik ne Vyriausybėje. Čia galima prisiminti ir iš koto verčiančius A. Kubiliaus žodžius: „čekiukų skandalas – opozicijos problema“.
Tad kaip atrodys G. Landsbergio Vyriausybė? Vaizdelis, deja, nekoks. Tai bus Vyriausybė, pavirtusi konservatorių partijos vienvaldžio vadovo ego įkaite. Paprastai tariant, visi svarbiausi šios Vyriausybės darbai – mokesčių reforma, švietimo reforma, sveikatos įstaigų reforma, gynybos politikos pertvarka ir t. t. – įstrigs neribotam laikui. O įstrigs todėl, kad Vyriausybei vadovaus žmogus, sugebėjęs supriešinti visus: tiek savo partiečius, tiek valdančiąją koaliciją.
Konservatorių pirmininkui laikas suprasti, kad jo dalyvavimas politinės krizės verpete tik dar labiau ją gilina. Galbūt jis galėtų kažko pasimokyti iš Mahatmos Gandhi ar Nelsono Mandelos, kurie mokėdavo laiku atsitraukti ir taip išsklaidyti su jais siejamas įtampas? Galėtų, tačiau iš klaidų mokosi tik išmintingi lyderiai, tuo tarpu karštakošiškas konservatorių pirmininkas, tikėtina, ir toliau gins „geriausios visų laikų Vyriausybės“, o ne Lietuvos žmonių interesus.