Tadas Vinokuras. Kol turtingųjų gynėjas Kairys „influencina“, skurdinamas kultūros sektorius šaukiasi pagalbos

Griežtoms finansininkėms – Ingridai Šimonytei ir Gintarei Skaistei – valdant šalies biudžetą, Lietuva klimpsta šaltų skaičių politikoje. Ir, kaip teisingai rašė Rimvydas Valatka, tie skaičiai daugelyje viešosios politikos sričių darosi vis menkesni ir skurdesni. Geras to pavyzdys – kultūros sektorius, kuris it nereikalingas kaliošas vėl mėtosi kitų, neabejotinai svarbių, prioritetų šešėlyje.

Tuo tarpu Simonas Kairys, kurio užduotis – garantuoti, kad kultūra nenugarmėtų į politinių prioritetų kapinyną, nesėkmingai stumdosi su storžieviu Audriumi Valotka. Kitaip tariant, visišką savo įtakos eroziją kultūros srityje S. Kairys mano galįs pridengti akivaizdžiai bedančiais raginimais atsistatydinti – tuščiais oro pavirpinimais.

Tad realybė tokia: kultūros ministras mėgsta taukšti, kai tema yra patogi ir nereikalauja jokių pastangų iš jo pusės. Užuot gesinęs didžiausias kultūros sektoriaus krizes, S. Kairys ir toliau gestikuliuoja, tuščiažodžiauja, žodžiu – influencina. Taip ir norisi pasakyti: susimildamas, kultūros ministre, būkite tuo, kuo jus ši koalicija ir paskyrė būti – vykdančiosios, o ne parodomosios, valdžios atstovu.

Jau esu rašęs, kad S. Kairys ramiai tylėjo, kuomet kultūros darbuotojai skelbė aliarmą dėl konservatorių stumiamos individualios veiklos apmokestinimo reformos. Ir tai, deja, tik vienas atvejis, kuomet S. Kairys pamiršo, kad jis atstovauja kultūros sektoriuje dirbantiems žmonėms.

O jie, kaip žinoma, gyvena itin nepavydėtinomis sąlygomis. Antai, kaip rodo Kultūros tarybos tyrimas, Lietuvoje tik kas penktas kūrėjas gali pragyventi vien iš kūrybinės veiklos. Tuo metu net 41 proc. menininkų iš kūrybos uždirba vos 300 eurų. Biudžetiniame sektoriuje dirbantys žmonės taip pat vos suduria galą su galu – jų atlyginimai neperžengia 800 eurų ribos. Ir nesvarbu, kad iš visų šių žmonių reikalaujame aukščiausio lygio išsilavinimo bei talento, jų algos jau beveik susilygino su tų, kurie dirba nekvalifikuotą darbą. Galbūt ministras, kurį delegavo turtingiausius šalies skluoksnius ginanti – Liberalų sąjūdžio – partija, tiesiog nėra linkęs į tai atsižvelgti?

Pastaraisiais metais kultūros darbuotojai iš ministerijos prašė gan nedaug – bent jau padengti infliacijos suvalgytą atlyginimo dalį. Tačiau ir kitų metų biudžete nusimato vos 12 proc. atlyginimų kėlimas, kuris toli gražu neamortizuoja per keletą metų žvėriškai šoktelėjusių kainų. Jūs sakysite, kad šiandien Lietuva turi kitų svarbių prioritetų, kuriems pinigų taip pat trūksta. Sutinku, tačiau savo pareigų vertas kultūros ministras turėtų pasirūpinti, kad kultūros sektorius bent jau nebūtų skurdinamas, o ten dirbantys žmonės jaustųsi oriai. Mėgstame eiti į teatrus, koncertų sales, muziejus, skaityti naujai išleistas lietuviškas knygas, džiaugtis Lietuvos menininkų bei kultūros darbuotojų pasiekimais? Sutariame, kad visa tai – neįkainojamas mūsų šalies turtas? Tad ir atsilyginkime mūsų kūrėjams atitinkamai.

Antai, susimąstykite, kiek kainuoja išleisti lietuvišką knygą tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva. Leidykla turi sumokėti autoriui, knygos redaktoriui, maketuotojui, dizaineriui, dailininkui, spaustuvei ir t. t. Taigi, jeigu knygos tiražas yra 1500 vnt., autorius geriausiu atveju gali tikėtis vos 1–2 eurų už parduotą knygą. Padauginę šią „įspūdingą“ pinigų sumą iš knygos tiražo, gauname varganus kelis tūkstančius eurų už knygą, prie kurios autorius, tikėtina, triūsė metus, dvejus, trejus, o gal net ir ilgiau.

Štai jums ir atlyginimas: keli tūkstančiai eurų už kelerių metų darbą. Be abejo, knygas galima pardavinėti ir už kosmines kainas, tačiau kas tokias pirks? S. Kairys, neabejoju, mėgsta skaityti, tačiau ar jis susimąsto, kad knygos išleidimas mūsų šalyje yra tragiškai neįvertintas darbas? Vėlgi, kalbame apie pražūtingą atskirtį tarp to, ką esame linkę vertinti, ir to, kaip atsidėkojame tiems, kurie šį turtą sukuria. Juk esame maža valstybė, tad Lietuvos autorių gerovė, mūsų rašytinio turto puoselėjimas ir išlikimas, yra nacionalinės svarbos prioritetas. Ar kultūros ministras – skaitydamas vos keletą eurų kainuojančią knygą – susimąsto apie to kūrinio kainodarą?

Kultūros institucijų abejingumas menininkų gerovei pastebimas ir kitose srityse. Antai kultūros projektų tvirtinimas veikia konvejerio principu: žmogus įgyvendino užsakytą projektą, ūmai – apie tą projektą visi pamirštame. Taigi, niekas tinkamai nesirūpina, ar projektai pasiekė viešinimo tikslus, ar menininkui pavyko pristatyti savo kūrinį užsienio rinkoms. Būtent čia, kultūros projektų viešinimo srityje, turėtų aktyviau dalyvauti kultūros institucijos. Kas iš to projekto, jeigu jo įgyvendinimas apsiriboja vien užduoties išpildymu?

Jeigu menininkas negauna adekvačios paramos projekto viešinimui, reikia suprasti, kad kultūros institucijoms nerūpi nei to projekto sėkmė, nei jį įgyvendinančio žmogaus finansinė gerovė. Šiandien, kai komunikacija iš esmės nulemia, ar į kūrinį kažkas atkreips dėmesį, toks atmestinas požiūris į meno sklaidą yra tiesiog neatleistinas. Aš jau nekalbu apie tai, kad vykdomi projektai ir taip dažnai netenka dalies pinigų vien dėl to, kad kultūros taryba nepasitiki kūrėjais. Nepasitikima, beje, ir kultūros ekspertais, kurie už vienos paraiškos vertinimą gauna vos 2 eurus. Štai toks – skausmingai nepagarbus ir žeminantis – yra mūsų požiūris į kultūros ekspertus, menininkus, jų darbą.

Visa tai rodo, kad į kūrėjus bei ekspertus žiūrime kaip į žmones, kurie patys pasirinko vargti, o į jų darbą – kaip į nemokamą duotybę. Dar vienas šios liūdnos realybės pavyzdys – dailininkai, kuriems Lietuvos muziejai neprivalo mokėti jokių honorarų. Neprivalo, tai ir nemoka. Čia galima prisiminti jau aforizmu tapusį pasakojimą apie baro vadybininką, kuris muzikantui vietoje pinigų žada erdvę koncertui. Lygiai tas pats vyksta ir mūsų muziejuose, kur vyrauja požiūris, kad menininkas gali kurti už dyką.

Suprask, menininkai išlaidų neturi, savo šeimų išlaikyti neprivalo, o prasimaitinti gali ir duonos kriaukšle. Šiuo atveju, kultūros ministrui užtektų pažvelgti į Suomiją, kurioje ministerijos, muziejų asociacijos bei meno kūrėjų organizacijos sprendimu, visi menininkai, kurių kūriniai yra eksponuojami muziejuose, gauna atlyginimą.

Kuomet išgirsti kūrėjų pastabas Kultūros ministerijai, supranti, kad didesnis kultūros biudžetas – nors ir labai svarbi sąlyga – nėra vienintelis jų lūkestis. Anot jų, trūksta paprasčiausio domėjimosi, kas vyksta sektoriuje. Antai, metų metus Vilniaus menininkai skundžiasi, kad, norint parduoti savo kūrinį savivaldybei, reikia praeiti visus Dantės pragaro ratus. Negana to, kad menininkai ir taip yra verčiami tapti smulkiaisiais verslininkais, Vilniaus miesto savivaldybė ant jų pečių užkrauna visą viešųjų pirkimų biurokratijos naštą. Tokio absurdo, kaip pažymi patys kūrėjai, nėra jokioje kitoje šalyje.

Štai jums ir kultūros politika: meno kūrinius Vilniaus miesto savivaldybė perka kaip kokias padangas, kėdes ar pieštukus. O juk tam, kad kūrinių pardavimo procesas taptų paprastesnis, kultūros ministrui užtektų tiesiog parodyti lyderystę ir ieškoti sprendimo kartu su savivaldybe.

Tačiau blogiausia, kad S. Kairys nekovoja už kūrėjus nei ministrų kabinete, nei savo ministerijos koridoriuose. Taigi, net tie klausimai, kurie galėtų būti sprendžiami be didelių investicijų, paliekami likimo valiai. Ar tai būtų darbo teisių, sutarčių pažeidimai kultūros srityje, ar socialinių išmokų neprieinamumas kūrėjams – visa tai Kultūros ministerija galėtų pradėti spręsti jau dabar, jei tik turėtų noro. Tad dar kartą kreipiuosi į ministrą: būkite ministras, o ne influenceris.