Tadas Vinokuras. Kuodžio pliurpalai, arba kodėl Šimonytė nenori leisti nuo 16 metų balsuoti savivaldos rinkimuose

Artimiausiame Ingridos Šimonytės rate sukasi žmogus, kurio vieši pasisakymai verčia rimtai sunerimti dėl premjerės autoriteto. Tai jos patarėjas Raimundas Kuodis, kuris prieš keletą dienų iškoneveikė konservatorius Dainių Kreivį ir Valdą Benkunską už tai, kad šie – reklamuodami vandeniliu varomus autobusus – gyventojams pučia miglą į akis.

Taip, matyt, apie savo kolegas konservatorius mąsto ir pati premjerė, kadangi patarėjas R. Kuodis kalba jos vardu. Ir tai – tik vienas akivaizdžiai toksiško darbo Vyriausybėje pavyzdys. Vertindamas socialdemokratų siūlymą leisti jaunimui nuo 16 metų balsuoti savivaldos rinkimuose, R. Kuodis taip pat pastatė I. Šimonytę į itin nepatogią padėtį. Pasak jo, toks siūlymas – „beprasmis polit-technologinis popsas“. Premjerė nuo savo patarėjo pliurpalų atsiriboti neketina, tad klausiu: kodėl I. Šimonytė nenori leisti jaunimui nuo 16 metų balsuoti savivaldos rinkimuose?

Tiesa, R. Kuodis metė dar vieną „geležinį“ argumentą, esą 16 metų – skardis, nuo kurio risdamiesi tuoj turėsime leisti ir darželinukams balsuoti. Niekaip nesuprantu, kodėl prieš „popsą“ vis stojantis piestu I. Šimonytės patarėjas argumentuodamas naudoja logines klaidas (non-sequitur). Juk siūlymas leisti balsuoti nuo 16 metų savivaldos rinkimuose niekaip nesuponuoja, kad kažkas nori balsavimo kartelę nuleisti dar žemiau.

Norėtųsi, kad Vyriausybės atstovai rimtai dalyvautų viešose diskusijose, o ne užsiimtų pigiu populizmu. Kodėl vadinu tai pigiu populizmu? Kadangi tokia Vyriausybės atstovo pozicija rodo, jog jaunų žmonių ši nelaiko adekvačiais, racionaliai mąstančiais piliečiais. Išties, tokie pasisakymai tiesiog dvokia tamsuolišku požiūriu į jaunimo vaidmenį demokratijoje. „Ką tie pypliai supranta?“ – maždaug taip Vyriausybė šiandien komunikuoja apie leidimą balsuoti nuo 16 metų.

Susidaro vaizdas, kad mūsų politikos lyderiai pamiršo, nuo kokių ydų labiausiai kenčia Lietuvos demokratinė sistema. Ogi kenčiame nuo to, kad rinkėjai mūsų šalyje nuolat pasiduoda vado kultui bei vienadieniam populizmui. Nors ir nesinori to pripažinti, tačiau visi patyliukais suvokiame: jeigu Rolando Pakso judėjimas nebūtų laiku sustabdytas, tikriausiai jau dabar gyventume kaip Vengrija ar Lenkija. Turėtume susitaikyti su viena populistine valdžia, jai pavaldžiomis korumpuotomis institucijomis ir griūvančia teisės viršenybe.

Pažvelkite į augančius Igno Vėgėlės reitingus ir atsakykite į klausimą: ar Lietuvai netrūksta žmonių, kurių pasirinkimų neblaškytų populizmo vėjai? Galbūt mūsų šaliai reikia daugiau žmonių, kurie netiki sąmokslo teorijomis apie masonų virusą, Stambulo konvenciją bei Švabo užsakytą žaliąją politiką?

Tikriausiai sutiksite, kad valstybė patiria apčiuopiamą žalą, kai visuomenės dalis, daranti racionalius politinius pasirinkimus, nėra tokia jau didelė. Taigi, savo dėmesį turėtume nukreipti į jaunąją kartą, kuri iš tiesų gali šią liūdną realybę pakeisti. Turėtume stengtis, kad jauni žmonės būtų pratinami gilintis į politinius procesus, juose konstruktyviai dalyvauti ir ateiti prie balsadėžių. Dėl šios priežasties pašaipiai neigiamas Vyriausybės atstovų požiūris į jaunimo nuo 16 metų dalyvavimą savivaldos rinkimuose atrodo tiesiog nerimtai.

Vertėtų atsižvelgti į tai, kad – kaip teisingai rašė politologas Mažvydas Jastramskis – 16–17 metų laikotarpis yra ypač palankus demokratinių įpročių formavimuisi. Kadangi tokio amžiaus žmonės vis dar gyvena saugioje šeimos aplinkoje, jie turi laiko labiau įsigilinti į politinius procesus ir ateiti prie balsadėžių. Šie jaunuoliai vis dar eina į mokyklą, tad jie turi priėjimą prie pilietinio ugdymo pamokų, jiems yra lengviau pasiekti informaciją apie dalyvavimo rinkimuose procedūras. Kitaip tariant, 16-mečiai turi geresnes sąlygas aktyviai dalyvauti rinkimuose nei 18 ar 21 metų amžiaus jaunuoliai, kurie tik pradeda savarankišką gyvenimą ir gyvena gan nestabiliai. Taigi, jei norime išties pradėti skiepyti demokratinius įpročius nuo jaunystės, 16–17 metų amžiaus laikotarpis yra būtent tas aukso viduriukas, į kurį valstybei ir reikėtų orientuotis.

Jaunimo aktyvumo rinkimuose didinimas padėtų sukurti sistemą, kurioje jaunimo balsas turėtų daugiau svorio. Didžioji dalis sprendimų, priimamų savivaldos lygmenyje, tiesiogiai veikia ir jaunus žmones, tačiau vietos politikai šiandien gali juos tiesiog ignoruoti. Taigi, sukuriamas pragaištingas ratas: jauni žmonės neturi balso teisės, tad politinė sistema marginalizuoja jų problemas, o tada jaunuoliai nemato prasmės nei balsuoti, nei patys įsitraukti į politiką. Būtent dėl šio pragaištingo rato turime situaciją, kuomet tik 5 proc. parlamentarų Europoje yra jaunesni nei 30 metų.

Reikia prisiminti ir tai, kad Lietuvos demografinės tendencijos veda prie mažėjančio jaunų žmonių skaičiaus, tad šių žmonių įgalinimas su metais darysis vis svarbesnis. Mano tikslas nėra supriešinti vyresnių ir jaunesnių žmonių interesus, bet paprasčiausiai atkreipti dėmesį į pūliuojančią problemą, t. y., kad jaunimo balsas, ypač regionuose, šiandien yra absoliučiai ignoruojamas. Ar norime gyventi gerontokratijoje, kur senstantys politikai priims tik patiems sau aktualius sprendimus? Pasižiūrėkite į JAV kongresmenus Dianne Feinstein arba Mitchą McConnellį ir pamatysite, kaip kraupiai tokia politinė sistema atrodo realybėje. Nuo senatvės šie politikai nebegali nei posėdžiuose dalyvauti, nei kalbėti, nei blaiviai mąstyti.

Svarbiausia tai, kad šalys, kuriose 16-mečiams jau leidžiama balsuoti, rodo gerėjančius įsitraukimo į demokratinius procesus rodiklius. Antai Austrijoje atliktas tyrimas parodė, kad sprendimas leisti 16-mečiams balsuoti rinkimuose buvo teisingas. Rezultatai atskleidė, kad 16-mečiai ne tik yra puikiausiai pasiruošę racionaliai vertinti politinius procesus, bet ir sėkmingai palaiko dalyvavimo rinkimuose įprotį. Maža to, paaiškėjo, kad 16–17 metų amžiaus žmonės dažnai būna aktyvesni nei 18–21 metų ir vyresni.

Toks ryškus 16-mečių aktyvumas vėlgi siejamas su tuo, kad mokykloje ir šeimoje šie žmonės gali geriau pasiruošti dalyvavimui rinkimuose. Todėl suteikti 16-mečiams galimybę balsuoti savivaldos rinkimuose nepakanka – reikia reikšmingai sustiprinti ir pilietinio ugdymo programas, kurios, deja, Lietuvoje dažnai apsiriboja vos keliomis banalybėmis apie pagrindines partijas ir jų pažiūras. Tiek leidimas balsuoti nuo 16 metų, tiek stiprios pilietinio ugdymo programos Austrijoje lėmė tai, kad – kaip rodo Eurobarometro duomenys – ši šalis pirmauja pagal 15–30 metų amžiaus žmonių politinio aktyvumo statistiką. Panašius rezultatus matome ir Škotijoje, Maltoje, Estijoje, kur 16–17 metų žmonės rinkimuose yra aktyvesni nei likusieji.

Dalis socialdemokratų siūlymo (leisti balsuoti savivaldos rinkimuose nuo 16 metų) kritikų sako, kad tai bus naudinga tik atskiroms politinėms jėgoms. Nes jos, suprask, nori susikurti sau naują rinkėjų bazę. Šiems žmonėms reiktų priminti, kad – skirtingai nei Parlamento rinkimuose – savivaldos lygmenyje politinės ideologijos reiškia ne tiek daug, kiek politikų gebėjimas spręsti praktines gyventojų problemas. Jeigu infrastruktūra savivaldybėje griūva, ją panašiai taisys tiek socialdemokratas, tiek liberalas, tiek konservatorius. Šį reiškinį puikiausiai atskleidžia ir tai, kad dalyje savivaldybių turime valdančiąsias koalicijas, sudarytas iš nesutaikomų politinių priešų. Taigi, kur kas labiau tikėtina, kad jaunimas rinksis politikus ne pagal partijas, bet pagal tai, ar politikai yra aktyvūs, matomi ir sprendžia jaunimui aktualias problemas. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad 16-mečiai taps kažkurios vienos partijos rinkiminiu karavanu. Atvirkščiai, jaunuolių dalyvavimas taps akstinu visoms partijoms įsiklausyti į jaunimui aktualias problemas.

Prisipažinsiu, mane labai nemaloniai nustebino visuomenės veikėjų kaip, pavyzdžiui, premjerės atstovo R. Kuodžio reakcija į socialdemokratų siūlymą leisti 16-mečiams balsuoti. Žmogus, turintis tokią tamsuolišką nuomonę apie jaunimo vaidmenį politikoje, greičiausiai yra tiesiog nepakankamai informuotas. Ir dar piktas ir viskuo nepatenkintas. Taip, vadovautis emocijomis yra žmogiška, tačiau siekiant sustiprinti Lietuvos demokratiją, skatinti žmones į ją konstruktyviai įsilieti, svarbu atsižvelgti ir į objektyvią naudą valstybei, kurią gausime įgalinę jaunimą.