Tadas Vinokuras. LVŽS ir pažangi politika – misija neįmanoma

„Jeigu vaikšto kaip antis ir kvaksi kaip antis, tai iš tiesų yra antis.“ Taigi, jeigu „valstiečių“ politika žmonių suvereno, ekonomikos, socialinio teisingumo ir ekologijos klausimais primena politinį oportunizmą, tai ir yra politinis oportunizmas (t.y. politika, kuria siekiama didžiausios naudos iš aplinkybių, nepaisant savo principų). Jokios išliekamosios, pažangios vertės tokia politika neturi.

Sąmoningam Lietuvos rinkėjui lieka viena – išsigryninti tam tikros politinės krypties vertybes ir drąsiai įvardinti tikrąjį pažangios politikos priešininką. O tas priešininkas – Lietuvoje įprastas ideologinis oportunizmas. Jo dėka rinkėjų galvose įsišaknijęs požiūris, kad tarp partijų nėra jokių skirtumų. Šį požiūrį patvirtina naujausios priešrinkiminės apklausos, rodančios, kad visos didžiausios Lietuvos partijos praranda žmonių pasitikėjimą. Svarbiausia – kas duoda daugiausia, nesvarbu, kaip, kokiu būdu ir kiek tai kainuos Lietuvos visuomenei, jos ekonomikai, socialiniams tarpusavio ryšiams.

Artėjant Seimo rinkimams Lietuvos politiniame horizonte ryškėja opi problema – mes nesugebame vienareikšmiškai atskirti kairės ar dešinės politinių krypčių, o gal apskritai nemanome, kad tai yra svarbu. Puikus pavyzdys – Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjunga (LVŽS), kuri blaškosi lyg laivas be kompaso – nors socialinių vertybių prasme ši partija užima dešinę poziciją, ekonomikos sferoje „valstiečių“ partijos nariai kartais elgiasi it kairieji. Nepaisant ideologinio neapibrėžtumo, bona fide reakcija į koronaviruso pandemiją leido LVŽS partijai pasikelti reitingo taškus, todėl galima tikėtis, jog seimo rinkimuose jiems vis tik seksis neblogai. Ekspertų nuomone, po koronaviruso krizės dalis konservatorių ir socdemų elektorato jau perėjo į „valstiečių“ politinę stovyklą. Taigi, kyla klausimas: ar tikrai verta šiandien politines pažiūras griežtai skirstyti į dešines ar kaires, o gal tradicinės ideologijos jau prarado savo svarbą?

Kiekvienos politinės organizacijos tvarumas bei efektyvumas priklauso nuo to, kaip ji sugeba organizuoti ir tvarkyti savo veiklos sritis – nuoseklumas yra būtinas. Kitaip tariant, pragmatiškas nurinkimas vyšnaičių nuo kairės-dešinės strategijų pyrago yra ideologiškai bestuburis, tad tai yra pražūtingas kelias. Įsivaizduokime politinę partiją kaip laivą politinių įvykių jūroje. Kaip protingiau elgtis: nuolat tikėtis palankaus štilio, ar nuosekliai tvirtinti idėjinę poziciją, kuri leistų laivui išlikti stačiam net labai nepalankioje situacijoje? Akivaizdu, jog tik pastaroji strategija gali tapti tvarios politikos garantu. Lietuviškas posakis „nemesk kelio dėl takelio“ išties puikiai tinka ir nūdienos politikoje. Taigi, šiandieninė pažangioji politika, kaip ir kitos politinės šakos, reikalauja aiškios idėjinės pozicijos, kuri įtvirtintų bendrą veiklos sričių harmoniją ir nepaklustų populistų skleidžiamam idėjiniam disonansui.

Pasiremdamas Europos Parlamento „Pažangios visuomenės“ https://www.progressivesociety.eu/fr idėjų kalvės politinių konsultantų rekomendacijomis, norėčiau pakomentuoti „valstiečių“ politiką ir pateikti atsakymus į klausimą: ar LVŽS partija yra verta pažangiai mąstančių žmonių balso?

„Pažangios visuomenės“ paskutinis ataskaitinis dokumentas išskiria keturias pagrindines šiuolaikinės pažangios politikos veiklos sritis: 1. Žmonių suverenas ir Demokratija 2. Konkurencinga, pliuralinė ekonomika 3. Socialinis teisingumas 4. Ekologinis progresas. Šios keturios kryptys stimuliuoja bendrą pažangios politikos simbiozę, kuri užtikrina tvarią bei ekologišką gerovės valstybės politiką. Jeigu nors viena iš šių sričių yra paliekama likimo valiai, pažangi politika patiria krizę. Kitaip tariant, šios keturios gairės veikia it keturi kertiniai gerovės valstybės namo akmenys – truktelk vieną akmenį, greitai pradės byrėti kiti.

Žmonių suverenas ir demokratija

Anot „Pažangios valstybės“ ekspertų, šiuolaikinė progresyvi politika reikalauja ypatingo dėmesio demokratijos kokybei. Tai reiškia, jog turi būti rūpinamasi žmonių socialine bendryste bei jų galimybėmis aktyviai ir organizuotai dalyvauti politiniuose procesuose. Demokratija privalo „būti energinga ir kolektyvi“. Taigi, pažvelkime į „valstiečių“ atliktus darbus, ar valdantieji per keturis savo valdymo metus sugebėjo skatinti aktyvų žmonių (demos) dalyvavimą politiniuose procesuose?

„Norime, kad žmonės jaustųsi labiau patenkinti mūsų valstybėje“, – teigia premjeras Saulius Skvernelis. Tačiau Lietuvos mokytojų, statutinių pareigūnų, ūkininkų ir kitos profsąjungos jau įrodė, jog tik „gerai jaustis“ hedonizmo visuomenėje nepakanka, turi būti sudarytos realios sąlygos profsąjungoms paveikti Lietuvos politinį olimpą. Kitaip tariant, vakarietiškoje Lietuvoje turi veikti vakarietiškos profsąjungos, o ne tarybinės, kurios gali tik tiek – suburti darbininkus savaitgalio fiestai prie jūros. Valdančiųjų nesilaikymas profsąjungoms duoto pažado dėl darbo užmokesčio, protestas Vilniaus universitete ir net jo veiklos sustabdymas, mokytojų užimta Švietimo ir mokslo ministerija – visi šie įvykiai rodo, jog valdantieji neįvertino organizuoto vox populi reikšmės. Taip, profsąjungų įtaka per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje tikrai išaugo, tačiau tai įvyko ne dėl valdančiųjų politikos, veikiau, nepaisant jos ribotumo.

Konkurencinga ekonomika

Pažangi politika turėtų nubrėžti tokias rinkos taisykles, kurios skatintų Lietuvos verslus paisyti socialinių ir aplinkos saugos atsakomybių. Tai reiškia, jog dinamiška, konkurencinga ekonomika bei socialinis atsakingumas privalo eiti išvien. Kuo didesnio, greito pelno troškimas neturi tapti vieninteliu privačių kompanijų tikslu. Verslas privalo užtikrinti geras sąlygas darbuotojams, monopolijų sukaupta įtaka rinkoje atidžiau prižiūrima vardan konkurencingumo, o taršos mažinimas ilgainiui turi tapti verslo sėkmės garantu. Taigi, ar „valstiečiai“ padarė viską, jog Lietuvos ekonomika taptų konkurencingesnė ir demokratiškesnė? Ne.

Rinkimams jau „kabant ant nosies“ Seimas ėmėsi svarstyti valstybinio banko, kuris padėtų atsverti monopolinę komercinių bankų įtaką šalies ekonomikoje, steigimą. Komerciniai bankai, kaip žinoma, nėra linkę padėti smulkiam, vidutiniam verslui ar mažiau pinigų turinčioms šeimoms – jų pagrindinis tikslas yra be rizikos įgytas, greitas pelnas. Dėl šios priežasties Lietuvoje svarbu įsteigti valstybinį banką – jis galėtų prisiimti aukštesnes rizikas skolinant, padėtų finansuoti besivystančias sritis, orientuotų švarią energetikos rinką ir taip stiprintų socialiai atsakingą, konkurencingą ekonomiką. Jau ir LR prezidentas Gitanas Nausėda yra pasisakęs už valstybinio banko įkūrimą, kuris, anot jo, „prisidės prie Lietuvos ekonomikos konkurencingumo ir nuties reikalingus kelius į ateitį“.

„Valstiečiai“ turėjo pakankamai laiko – keturis metus – šio projekto vykdymui, bet tik dabar susizgribo. Siekis šiuo priešrinkiminiu triuku lyg figos lapeliu pridengti savo ekonominės politikos neįgalumą neįtikina. Tokia politika yra niekas kita, kaip oportunizmas.

Socialinis teisingumas

„Nei vieno nepaliekame užnugaryje“ – teigia dar vienas progresyvios politikos postulatas, pabrėždamas socialinio teisingumo svarbą. Tai reiškia, jog demokratinėje valstybėje privalo vyrauti skaidri, meritokratinė (t. y. žmogaus talentu paremta) asmens savirealizacijos sistema. Kitaip tariant, kiekvienam Lietuvos valstybės piliečiui turi būti suteiktos lygios teisės kurti savo asmeninę gerovę. Tačiau įvairaus pobūdžio socialinės ir ekonominės nelygybės dažnai įstato žmones į rėmus, kurie paverčia meritokratiją niekais ir vietoje jos skatina plutokratiją ar technokratiją. Garsusis ministro pirmininko keliukas – puikus pavyzdys, iliustruojantis valdančiųjų savanaudiškumą.

Pažiūrėjus į „valstiečių“ pasisakymus ir atliktus darbus, deja, tenka konstatuoti, jog būtent socialinio teisingumo tema jiems yra pati skausmingiausia. „Valstiečiai“, kaip tas Edipas, mieliau išsidurtų sau akis, nei pripažintų skaudžią socialinę tikrovę.

Viena iš svarbiausių „Pažangios visuomenės“ nuorodų – lyčių lygybė. Nes būtent lyčių lygybė yra visų visuomenės narių lygių teisių ir galimybių garantas.

Šioje vietoje verta prisiminti Stambulo konvenciją, kurios „valstiečiai“ bijo it velnias kryžiaus. LVŽS remia kovą prieš smurtą šeimoje per se, tačiau nežinomos neracionalios baimės turbūt verčia juos ignoruoti kitas šio svarbaus dokumento nuostatas. Valdantieji teigia, kad, ratifikavus Stambulo konvenciją, tradicinė šeima gali staiga, it koks fantomas, pradingti nuo žemės paviršiaus. Taip naudodamiesi proga jie pučia miglą rinkėjams į akis.

Anot Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės B. Sabatauskaitės, LVŽS tyčia klaidina žmones, sakydama, kad, ratifikavus šią konvenciją, tos pačios lyties asmenys galės susituokti: „Deja, tai nutiks tikrai ne dėl šios konvencijos. Tai įvyks tik Seimui priėmus kitus įstatymus.“

LVŽS Stambulo konvenciją pateikia kaip „leftistų“ sąmokslo teoriją. Siekdami dešinių pažiūrų elektorato paramos, jie griebiasi manipuliacijų ir nesąžiningos politikos metodų. Mat stiprinti Lietuvos socialinio teisingumo pamatų jie niekuomet ir neplanavo. Nenoras ratifikuoti Stambulo konvencijos rodo, jog „valstiečiai“ įtariai žiūri į lygių teisių užtikrinimą moterims, jau nekalbant apie lygias teises LGBTI bendruomenei.

LŽVS pirmininko Ramūno Karbauskio požiūris į partnerystės institutą (kurį jis visada laikė „pertekliniu“) puikiai parodo bendrą „valstiečių“ požiūrį į LGBTI bendruomenę – kuriant šeimą, jiems lygių teisių būti negali. Anot tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ILGA-Europe tyrimo, LGBTI teisių plėtojimas valdant „valstiečiams“ stagnavo. Šiuo metu Europos sąjungoje pagal šį rodiklį Lietuva yra sąrašo gale – lenkiame tik Lenkiją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją.

LGBTI šeimos ir toliau gyvena teisiniame vakuume, translyčiai žmonės vis dar negali laisvai naudotis sveikatos apsaugos paslaugomis – jų lyties identifikacija nėra teisiškai pripažįstama. Šioje vietoje „valstiečiai“ nemato jokių socialinio teisingumo problemų; jie, tikriausiai, mieliau grįžtų į komunistinę Lietuvą, kurioje visos socialinės problemos buvo „išspręstos“ – smurto prieš moteris, kaip ir homoseksualų, tiesiog „nebuvo“.

Ekologinis progresas

„Kokia nauda iš namo, jeigu neturime švarios žemės, ant kurios namą galėtume statyti?“ – rašė amerikiečių transcendentalizmo filosofas Henry David Thorough. Namas, šiuo atveju, tai – valstybės socialinės ir ekonominės gerovės karkasas, reikalingas tam, kad būtų plėtojami aplinkosaugos projektai. Kaip teigia „Pažangios valstybės“ idėjų kalvė, „aplinkosaugos keliami iššūkiai iš esmės yra socialiniai iššūkiai, kylantys iš ekonominės atskirties“.

Taigi, klimato kaitos sukelta krizė – tuo pačiu yra ir socialinė bei ekonominė krizė. Šiai daugialypei problemai spręsti, anot ekspertų, turi būti naudojamas „teisingos pertvarkos“ (Just Transition) mechanizmas, kuris užtikrintų visų visuomenės sektorių pajungimą bendram tikslui – švarios žiedinės ekonomikos stiprinimui. Tai neįmanoma be tinkamos informacijos sklaidos tarp darbininkų, darbdavių ir valstybinių valdžios institucijų. Negalime naiviai tikėtis, jog vienas sektorius savo herakliškomis pastangomis sugebės kompensuoti kitų sektorių nedalyvavimą aplinkosaugos procese. Tik visiems sektoriams bendradarbiaujant in toto įmanoma pasiekti, kad Lietuvos indėlis į ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančios dujos) neutralizavimą būtų tikrai reikšmingas. Tik gerai atlikę savo „namų darbus“ galime pasiekti bendro ES tikslo – iki 2050-ųjų metų sumažinti ŠESD išmetimus.

Žvelgdami į „valstiečių“ valdomos Aplinkos ministerijos atliktus darbus, galima pastebėti, kad klimato kaitą lemiančių ŠESD sumažinimas transporto ir žemės ūkio sektoriuose jiems ne ką terūpi – planuojami vis didėjantys ŠESD išmetimai. Taigi, užuot užsiėmusi deklaratyviais veiksmais ir ultra-sudėtingais automobilių registracijos mokesčiais, Aplinkos ministerija turėtų pereiti prie griežtesnės, platesnės taršos apmokestinimo politikos.

Akivaizdu, jog „valstiečiai“ abejingai žiūri ir į Europos „žaliąjį kursą“ (green deal), kuris, anot Europos Komisijos, 2050 metais padarytų ES pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu. Tokia Europos iniciatyva ministrui Kęstučiui Mažeikai atrodo per daug ambicinga. Žymi aplinkosaugos aktyvistė Greta Thunberg ir jos rėmėjai šiuo klausimu turi priešingą nuomonę. Panašu, kad stambiems ūkiams atstovaujančiai „valstiečių“ partijai Europos ekologinės iniciatyvos nėra patrauklios. O kodėl turėtų? Juk saikingesnis trąšų vartojimas, smulkių ūkių stiprinimas, atsakingas pesticidų ir herbicidų naudojimas bei jaunųjų ūkininkų skatinimas – tokios priemonės trąšas gaminančioms įmonėms bei stambiems ūkiams yra nenaudingos dėl baimės prarasti dalį pelno.

Reziumė

Politikoje, kaip ir gyvenime, chaltūrščiką nuo profesionalo galima atskirti greitai. Vienas iš jų turi aiškią metodiką, kitas – tik pasiteisinimus. Tikėdamiesi pažangios Lietuvos, privalome atsisakyti „vienas dydis tinka visiems“ politikos. Prarasti nerizikuojame nieko.