Tadas Vinokuras. Vilniaus gėdų gėda – stadionas: ar Benkunskas atskleis, kur plaukia vilniečių milijonai?

Nacionalinio stadiono projektą įgyvendinančiai bendrovės „BaltCap“ valdomai įmonei sustabdžius statybas, vilniečių akyse vėl išdygo tas pats, jau nuo 1988 m. šį miestą kankinantis, vaizdelis. Nacionaline gėda virtę stadiono griuvėsiai, surūdijusios gelžbetoninės konstrukcijos, desperatiški rangovų bandymai atkurti darbus ir vaizdingos politikų fantazijos apie sportininkų pergales ateities stadione – tokiais košmariškais prisiminimais mes, matyt, pasitiksime ir naujuosius metus.

Vilniečiai, lyg filmo „Švilpiko diena“ veikėjai, kiekvieną ryta pabunda mieste, kuriame stadiono statybos yra neįmanomos. Ir štai dabar jie pabunda mieste, kuriame bendrovė „BaltCap“ įkaitu laiko didžiąją Vilniaus gėdą – įstrigusį 160 milijonų eurų vertės stadiono projektą.

Jau atrodė, kad projektas įsivažiuoja, bet dabar aiškėja, kad stadiono statybų sutartis tėra hibridinis monstras, kurį koncesininkas „BaltCap“ naudoja vilniečių pinigų grobstymui. Panašu, kad „BaltCap“ susidūrė su finansinių išteklių problemomis ir bando naštą perkelti ant gyventojų pečių. Kitaip tariant, „BaltCap“ nori, kad tirpstančius pelnus jiems kompensuotų mokesčių mokėtojai. Tad pabrėžiu: negali būti jokių kalbų apie projekto plėtimą, kol visuomenė negaus visos informacijos apie sutarčių nuostatas ir jų vykdymą. Tik priminsiu, kad šiandien mes, vilniečiai, net nežinome, kiek kainuos visų etapų statybų įgyvendinimas.

Ir štai dabar esame priversti aklai pasitikėti „BaltCap“ kalbomis apie kylančias statybinių medžiagų ir darbų kainas. Tačiau juk tai – paprasčiausia manipuliacija. Bendrovė „BaltCap“ yra įsipareigojusi sumokėti projekto rangovei „Naresta“ tik tiek, kiek yra nustatyta praeitų metų rugsėjį pasirašytoje sutartyje – 79 mln. eurų. Ši pinigų suma yra fiksuota, todėl išaugti negalėjo.

Išties, visos kalbos apie kainų augimą yra tiesiog nepagrįstos. Pastaraisiais metais statybinių medžiagų kainos praktiškai neaugo. Taip, spartų medžiagų kainų augimą stebėjome prieš tai, tačiau kodėl buvo susizgribta tik dabar? Antai įmonė sako, kad dėl force majoure sąlygų – COVID pandemijos ir karo Ukrainoje – darbų ir medžiagų kainos reikšmingai pabrango. Ar šių rizikų „BaltCap“ nežinojo prieš metus, kuomet pasirašė sutartį su „Naresta“? Žinojo kuo puikiausiai. Juolab, kad kalbame apie „nenugalimos jėgos pasireiškimą“, kuris vyko ne Vilniuje ir net ne Europos Sąjungoje – jokių stichinių nelaimių Vilniuje pastaraisiais metais nebuvo. Tad ką iš tiesų slepia „BaltCap“ reikalavimas indeksuoti padidėjusias išlaidas?

Kaip ir minėjau, panašu, kad „BaltCap“ susidūrė su finansinių išteklių problema ir mato, kad skolintis šiuo metu yra itin brangu. Kitaip tariant, bendrovės vadovai mato, kaip suplanuoti milžiniški pelnai pamažu tirpsta ir griebiasi šiaudo – bando priversti sutarties šalis indeksuoti išlaidas ir plėsti projekto apimtį. Tačiau šios aplinkybės yra niekaip nesusijusios su „BaltCap“ deklaruojama kainų augimo problema.

„BaltCap“ patiriami finansinių išteklių sunkumai yra rizika, kurią ši bendrovė skubėjo apsiimti, kai prieš akis matė aiškų kelią link milžiniško pelno. Tai – rizika, kurią bendrovė savanoriškai apsiėmė ir kurios iš sutarties neištrinsi. Pats V. Benkunskas yra sakęs, kad „sutartyje negali būti jokių didelių pabrangimų, nes tai ir yra koncesijos sutarties esmė. Visas rizikas prisiėmė ir valdo koncesininkas“. Ir štai kaip viskas apsisuko: dabar, kai „BaltCap“ bendrovė įkaitais mokesčių mokėtojus ir stadiono projektą, V. Benkunskas taip drąsiai apie „BaltCap“ pareigas ir prisiimtas rizikas nebekalba.

Tačiau sutarties šalys – Vilniaus miesto savivaldybė (VMS) ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) – nėra atsakingos už „BaltCap“ pelno saugumą ir didinimą. Juk buvo pasirašyta koncesijos sutartis, kurioje kaina buvo fiksuota ties 158 mln. eurais. Tad šios sumos rėmuose ir turėtų operuoti „BaltCap“, vykdymą sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Jeigu bus leista „BaltCap“ šantažui pasiekti savo tikslą, teks pripažinti, kad VMS ir ŠMSM tapo atsakingi ne už stadiono projekto įgyvendinimą, o už pelno „BaltCap“ bendrovei užtikrinimą.

Taigi raginu VMS merą Valdą Benkunską ir ŠMSM vadovą Gintautą Jakštą kuo skubiau atskleisti vilniečiams visą informaciją apie projekto sutarčių nuostatas bei bendrovės „BaltCap“ įsipareigojimų vykdymą. Pabrėžiu: negali būti jokių kalbų apie kainų indeksavimą, ar projekto išplėtimą tol, kol visuomenė nebus išnagrinėjusi sutarčių ir jose nustatytų šalių įsipareigojimų. Svarbu nepamiršti, kad nacionalinis stadionas statomas iš viešųjų, taigi visų mokesčių mokėtojų, pinigų, todėl visa informacija apie statybų eigą taip pat privalo būti vieša.

Jeigu informacija apie sutarčių nuostatas liks nepasiekiama, išaugs grėsmė, kad tokie darbų sustabdymai kartosis ir ateityje. „BaltCap“ galės ir toliau prašyti plėsti projekto dydį, ieškos būdų, kaip dirbtinai išpūsti kainas. O jei savivaldybė to nedarys, jie šantažuos statybų nutraukimu.

Vienintelis būdas tam užkirsti kelią – viešinti visas sutarčių ir derybų nuostatas. Dabar mes esame visiškai akli: nežinome net kur yra riba, kuomet savivaldybė galės pati nutraukti sutartį. Galbūt jau šiandien užtektų įrodymų, kad būtent „BaltCap“, o ne užsakovas, nevykdo savo įsipareigojimų. Jeigu taip yra, reikėtų svarstyti ir sutarties nutraukimą.

Jeigu „BaltCap“ nesutinka dirbti, pučia kainas ir tempia gumą, tuomet Vilniui derėtų svarstyti sutartį nutraukti ir statyti paprastą, nebrangų stadioną. Tą gali padaryti Kaunas – nėra jokios priežasties, kodėl to negali padaryti ir Vilnius.