Tomas Keršys. Mokestis už nesprendžiamas problemas – vaikų sveikata

Tik kelios dienos liko iki mokslo metų pradžios, ir miesto gatvėse pasirodys sunkių kuprinių prispausti mokiniai. Ypač mažieji, vos tempiantys beveik už save didesnes kuprines. Auginu dukrą ir puikiai matau, kokią įtaką tos problemos turi mūsų vaikams. Tad artėjanti Rugsėjo 1-oji man labiau asocijuojasi su mūsų vaikų sveikatą žalojančiomis ir metų metais nesprendžiamomis problemomis.

Pradėsiu nuo paprasčiausios – pratybų sąsiuviniai. Jau pirmoje klasėje reikalaujama juos turėti. Didelio formato ir gan stori sąsiuviniai sudaro nemažą kuprinės svorio dalį. Nesu tikras, kad tie pratybų sąsiuviniai labai jau padeda vaikui mokytis, bet esu įsitikinęs, kad jie turi įtakos vaiko stuburui. O kur dar tėvų palengvinta piniginė? Priklausomai nuo programų, pratybų sąsiuvinių komplektas kainuoja apie 50 ir daugiau eurų. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, manau, turėtų tai įvertinti ir nuimti nuo vaikų šią fizinę, o nuo tėvų – finansinę naštą. Jei specialistų manymu pratybų sąsiuviniai svarbūs ugdymo procesui, gal verta juos perkelti į virtualią erdvę? Vaikams palengvės kuprinės, tėvams sumažės išlaidos, o pedagogai paprasčiau galės įvertinti vaiko žinias.

Kitas dalykas – vis labiau didėjantis vaikų pervargimas, neretai peraugantis į rimtus sveikatos sutrikimus. Kiek metų kalbama, kad mokiniams tenka per didelis krūvis, bet konkrečių sprendimų taip ir nesiimama. Juk po įtemptų 5–8 valandų mokykloje vaikas dar privalo atlikti namų darbus. Nejaugi vaiko negalima išmokyti per pamokas, be namų darbų? Per didelis krūvis sukuria neigiamus padarinius. Vaikas praranda motyvaciją siekti naujų žinių, o pervargimas atsiliepia jo sveikatai. Paskui stebimės: iš kur vaikų nervingumas, neretai peraugantis į agresyvumą ar abejingumą. Namų darbų atsisakymas, manau, nesukeltų neigiamų pasekmių vaiko mokymosi rezultatams. Tai teigiu, vadovaudamasis konkrečiu pavyzdžiu. Anksčiau mano dukra mokėsi Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijoje. Vienais mokslo metais joje buvo atsisakyta namų darbų. Tikrai nepastebėjau, kad dukters mokymosi rezultatai būtų suprastėję. Priešingai, ji tą laiką skyrė ieškodama naujų žinių ne vadovėliuose, bet kituose ir labai įvairiuose šaltiniuose, tuo praplėsdama savo akiratį ir pagilindama žinias ją dominančiose srityse.

Žinoma, mokytojo darbą per pamokas apsunkina ir didelės klasės. Juk vienoks darbas yra, kai klasėje mokosi iki 20 vaikų, ir visai kitoks – kai yra daugiau kaip 30. Mokinių skaičiaus klasėje sumažinimas būtų naudingas mokinių ugdymui, nes mokytojas galėtų daugiau dėmesio skirti vienam vaikui. Mažiau problemų kiltų ir dėl drausmės. Žinoma, Vilniuje yra ir kita problema – tai mokytojų stygius. Prieš šiuos mokslo metus sostinės mokyklose trūksta daugiau kaip 200 mokytojų. Vadinasi, mažinant mokinių skaičių klasėse, būtina spręsti ir pedagogams aktualius klausimus.

Kuo skubesni sprendimai reikalingi ir dėl skirtingų mokymo programų. Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, po brandos egzaminų pasipylė nusivylimų banga – dalies mokinių įvertinimai buvo mažesni nei tikėtasi. Bene svarbiausia priežastis – vaikai ugdomi pagal skirtingas mokymo programas, iš skirtingų vadovėlių, bet egzaminų užduotys parengiamos į tai neatsižvelgiant. Ir atsitinka taip, kad vieniems egzaminų užduotys nesunkiai įveikiamos, kitiems – sunkiai suvokiamos. Vis tik Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų ryžtingiau imtis iniciatyvų programoms ir egzaminams suderinti, o ministeriją tokiam žingsniui turėtų aktyviau skatinti ir Seimo Švietimo komitetas.

Ir, be abejo, neramu dėl Vilniuje esančios ugdymo materialinės bazės. Negana to, kad sostinėje tikriausiai daugiausia nerenovuotų mokyklų Lietuvoje, kažkodėl ir pradėti remontai nusikelia į rudenį. Savivaldybė juk savo planuose yra nusimačiusi, kada ir kokias mokyklas remontuos, tad nejau negalima viešųjų pirkimų konkursus organizuoti anksčiau, kad laimėjusieji darbus galėtų pradėti vos pasibaigus mokslo metams?

Žinoma, sprendžiant daugelį čia paminėtų problemų, ryžtingiau turėtų elgtis ir mokyklų vadovai. Turėtų, tačiau, manau, jų ryžtingumą gesina esama mokyklos vadovo skyrimo tvarka. Pagal galiojančią tvarką, viduryje kadencijos konkursą laimėjusio mokyklos vadovo darbą vertina savivaldybės vadovybė. Sulaukę tik patenkinamo įvertinimo mokyklos vadovai privalo perlaikyti kompetencijos egzaminą, o jį, kiek žinau iš pokalbių su pedagogais, išlaiko kas trečias–ketvirtas, bandęs susidoroti su kompetencijos testu. Liūdniausia, kad gavę neigiamą kompetencijos įvertinimą, negali dalyvauti net konkurse mokyklos vadovo pareigoms užimti. Tokios nuostatos rezultatas – šiuo metu šešiose Vilniaus miesto mokyklose nėra vadovų. Kiek žinau, šalies regionuose ta problema dar opesnė. Nesakau, kad skiriant mokyklos vadovą nereikėtų atsižvelgti į jo kompetenciją, bet manau, jos įvertinimas neturėtų stabdyti dalyvavimo konkurse, o būti tik kaip viena vertinimo dalis.