Tomas Tomilinas. 4 dienų ar 4 naktų darbo savaitė? Ar tikrai pažanga pasiekia visus?

Pasaulyje įsibėgėja diskusijos apie keturių dienų darbo savaitę. Atliekama vis daugiau tyrimų ir stebėjimų, kurie patvirtina teigiamus rezultatus: žymiai padidėjusį darbo našumą, darbuotojų motyvaciją dirbti ir pasitenkinimą darbu. Žvelgdami į tyrimų rezultatus nematome jokių neigiamų pasekmių: darbo rezultatai nesuprastėjo, jam atlikti nereikėjo viršvalandžių, taigi ir papildomo apmokėjimo. Lietuvoje apie tai irgi imama diskutuoti, kaip tik praėjusią savaitę ekonomistas Žygimantas Mauricas minėtų tyrimų rezultatus paskelbė socialiniuose tinkluose ir paskatino svarstymus apie tai, kada ši praktika taps norma ne tik pasaulyje, tačiau ir mūsų šalyje.

Sakytume, akivaizdu: technologinė pažanga, inovacijos, robotai, dirbtinis intelektas – visa tai padeda darbus atlikti gerokai greičiau ir paprasčiau, t. y. taupo laiką ir resursus. Rodos, natūralu, jog mūsų darbiniame pasaulyje atėjo laikas dirbti našiau ir trumpiau, o ilsėtis ilgiau. Trumpesnės darbo savaitės tyrimai ir eksperimentai patvirtina tai, ką visi, atrodo, jau ir taip žinome – pailsėjęs, motyvuotas, darbo sąlygomis patenkintas darbuotojas dirba gerokai produktyviau ir yra labiau atsidavęs darbdaviui bei jo keliamiems tikslams.

Šiame kaitos ir progreso kontekste dar aiškiau matosi, kur tebesame užstrigę praeityje ir pasenusiuose darbo organizavimo būduose. Turime daugybę profesijų, kurių atstovai dėl visuomenės gerovės budi dieną naktį ir yra pasirengę reaguoti, kai tik jų prireikia. Ugniagesiai, policininkai, kariai, medikai – žmonės, be kurių atsidavimo visuomenės saugumas neįmanomas, jų pagalba privalo būti prieinama kiaurą parą.

Lygiagrečiai turime ne taip mažai – statistika rodo, jog apie 30 procentų – darbdavių, kurie savo darbuotojus įdarbina lygiai tokiu pat budėjimo režimu. Darbas niekada nestojančiose įmonėse reikalauja, jog darbuotojai būtų darbo vietoje dieną ar naktį, dažnai pamainomis, ilgesnėmis nei mums įprastos darbo valandos. Paprastai 10 ar net 12 valandų pamaina, kai darbo diena ar naktis – net iki 50 procentų ilgesnė už įprastą laiką, apmokama neskaičiuojant viršvalandžių. Daliai įmonių toks darbas yra būtinas, galbūt dėl veiklos specifikos, gal dėl teikiamų paslaugų poreikio visą parą.

Deja, nemažai daliai pamainas, kitaip tariant, suminę darbo laiko apskaitą taikančių įmonių tai tėra patogus būdas sutaupyti nemokant už viršvalandžius, darbą savaitgaliais ar švenčių dienomis, nes tokia jau pamaina „iškrito“ ir nieko kito rinktis darbuotojas negali.

Anot pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), pamainomis dirbantys darbuotojai turi 35 procentais didesnę tikimybę patirti insultą ir 17 procentų didesnę tikimybę mirti nuo išeminės širdies ligos. Taip pat jie gerokai dažniau patiria perdegimą darbe, jų budrumo ir miego ritmas neišvengiamai sutrinka, nervinė sistema dažniau išsibalansuoja. Šalia sveikatos iššūkių šie žmonės patiria ir socialinius – jau minėtas darbas naktimis, savaitgaliais, per šventes neigiamai veikia socialinius santykius, bendravimą, kokybišką laisvalaikį ir laiką su šeima. Tikrai nėra paprasta išlaikyti stabilius santykius ir žmones šalia, kai naktimis dirbi, o dienomis miegi.

Ilguoju laikotarpiu toks darbas brangiai kainuoja ne tik pačiam darbuotojui, jis kainuoja ir valstybei – trumpa sveiko gyvenimo trukmė, padidėjusi traumų ir sužeidimų darbe rizika, išaugęs alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų vartojimas siekiant atsipalaiduoti – visa tai apkrauna sveikatos ir socialinės apsaugos sistemas.

Dalis darbo pamainomis yra neišvengiamas, jau minėti specialiųjų tarnybų darbuotojai neturi pasirinkimo ir dažnai aukoja dalį savo gerovės bendrojo gėrio labui. Už tai jiems atsilyginame pagarba, pasitikėjimu ir visuotiniu dėkingumu, viliuosi, jog kada nors ir šių žmonių uždarbis atspindės jų atliekamo darbo svarbą – tai tikrai yra prioritetinė valstybės užduotis. Pasididžiavimas savo darbu, visuomenės palaikymas ir pripažinimas, atliekamų užduočių prasmingumas šiems žmonėms bent iš dalies kompensuoja patiriamą nuovargį ir sudėtingą darbo bei poilsio ritmą.

O kaip galima pateisinti dienos ir nakties darbą ne visuomenės gerovei ir saugumui užtikrinti būtinose įmonėse? Ar tikrai tiems 30 procentų darbdavių, tai yra tūkstančiams įmonių ir organizacijų, yra būtina, jog darbas vyktų dieną naktį be jokių pertraukų? Ar jiems taip tiesiog labiau apsimoka ir to turėtų būti gana?

Nesakau, jog suminės darbo laiko apskaitos, t. y. pamainų, turėtų nelikti išvis. Jos tikrai gali likti darbdavio ir darbuotojo susitarimo klausimu, kai toks modelis nėra būtinas įmonės veiklai užtikrinti. Man svarbu, jog priimant tokį susitarimą darbuotojų interesai būtų sąžiningai užtikrinami: įtvirtintas tam tikras nepertraukiamo poilsio laikas, reikalingas atgauti jėgas, o numatytų pamainų trukmė neviršytų maksimaliojo darbo laiko – 48 valandų per 7 dienas. Visa kita yra viršvalandžiai ir privalo būti apmokama atitinkamai.

Svarstymai apie 4 dienų darbo savaitę turėtų vykti lygiagrečiai su suminės darbo laiko apskaitos ir kitų darbo santykių sričių tobulinimu siekiant, kad visi judėtume į tą naują, pažangų pasaulį, kur visi darbuotojai gerai pailsėję ir patenkinti darbo sąlygomis. Priešingu atveju mes tik dar sparčiau didinsime socialinį, ekonominį ir teisinį atotrūkį tarp tų, kurie gali ilsėtis daugiau ir kokybiškiau, ir tų, kuriems visavertis poilsis ir kokybiška darbo aplinka yra neprieinami.