Tomas Tomilinas. Keturios dienos darbui ir viena mokslui – Lietuvos darbo rinkos sėkmės formulė

Norint gerai atlikti savo darbą ir nuolat tobulėti būtina mokytis. Šis faktas yra bendrai priimtinas, skirtingai negu nuomonė, kad atėjo laikas trumpinti darbo savaitę iki keturių darbo dienų. Ši idėja sutinkama toli gražu ne vienareikšmiškai. Naudingiausia, man atrodo, šias idėjas sujungti.

Mano pasiūlymas yra ne tiesiog trumpesnė darbo savaitė, o prasmingai sutrumpintas darbo laikas, kur penkta diena yra skiriama mokymuisi ir tobulėjimui darbdavio ar valstybės lėšomis. Idealu būtų priimti Mokymosi visą gyvenimą Europos Sąjungos (ES) direktyvą, kuri užtikrintų, kad bent vieną dieną per savaitę kiekvienas dirbantis ar save įdarbinantis žmogus turėtų teisę į valstybės ar darbdavio apmokamus kvalifikacijos ar socialinių kompetencijų kėlimo kursus.

Ir dabar Lietuvoje turime 500 eurų krepšelį neformaliam švietimui kartą per penkerius metus, tačiau, mano galva, privalome investuoti į žmonių kompetencijas kur kas daugiau. Mūsų laukia dirbtinio intelekto ekonomika, kuri pareikalaus nuolatinio kvalifikacijos kėlimo, tobulėjimo ir žinių atnaujinimo. Lietuvos ekonomika kartu su Slovakijos turi didžiausią riziką kristi į bedugnę, nes darbo vietos kuriamos ten, kur yra kvalifikacija, ir ten, kur darbo vietos robotizuojamos greičiau nei atsiranda robotai.

Lietuva konkurencinėje kovoje dėl investicijų vis dar matoma kaip pigios darbo jėgos šalis. Ar tai tikrai mus tenkina? Ar tokia yra mūsų vizija ir svajonė ateičiai: našiai, pigiai ir iki išsekimo dirbantys gyventojai? Aš galiu drąsiai sakyti, kad mano – tikrai ne. Mano manymu, dabar pats laikas dėti visas pastangas, kad sukurtume darbo rinką, kurioje darbuotojai turi galimybes nuolat tobulėti ir mokytis, yra puikiai įvaldę naująsias technologijas ir geba kurti aukštą pridėtinę vertę, kur investuojantis verslas būtų tikras, jog nepaisant greitos kaitos ir technologijų tobulėjimo, visuomet suras savo sritį išmanančių darbuotojų. Investicija į darbuotojų kompetencijas ir pasitenkinimą darbu iš tiesų yra investicija į verslo sėkmę ir šalies gerovę.

Verslo atstovai dažnai teigia, jog diskutuoti apie darbo laiko trumpinimą Lietuvoje per anksti, nes vis dar nepasiekiame kitų Europos Sąjungos šalių našumo rodiklių. Esu tikras, jog našumą žymiai labiau gerintų sąlygų darbuotojams mokytis ir tobulėti sudarymas nei grasinimas atlyginimo mažinimu ar ilgesnėmis darbo valandomis, jeigu darbdavio pageidaujamas rezultatas nepasiekiamas. Našumo auginimo pagrindas – nuolat tobulėjantis žmogus, tačiau iš kur gauti laiko tobulėjimui, kai „pareigingas“ darbuotojas jau ir taip praktiškai nebeturi nuo darbo laisvo laiko?

Per tris nepriklausomybės dešimtmečius daugybe rodiklių prisivijome senąsias Vakarų demokratijas. Per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išplėtojome valstybės socialinę politiką – indeksuojamos pensijos ir išmokos, vaiko pinigai, kompensacijos, prieinamesnės plataus spektro socialinės paslaugos. Visa tai šalies biudžetui kainuoja tikrai brangiai ir šiuo metu reikšmingai gerinti gyventojų socialinę padėtį valstybės sąskaita nebėra galimybių. Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos pažadas diskutuoti dėl papildomo viešojo sektoriaus finansavimo baigiasi niekuo. Daugiau finansavimo nebus.

Atėjo laikas ir mūsų verslui laikytis vakarietiškų verslo ir etikos normų: didesnio pelno perskirstymo, darbuotojų įtraukimo į įmonės valdymo procesus, profesinių fondų kūrimo, kur kaupiama būsimai darbuotojų pensijai, mokymosi visą gyvenimą galimybės įteisinimo, lankstaus darbo grafiko ir sąžiningo apmokėjimo už viršvalandžius nesidangstant „pamainomis“, nes taip apsimoka darbdaviui. Dabar pats laikas žengti ryžtingus žingsnius, kurie Lietuvą iš pigios darbo jėgos pavers į labiausiai išsilavinusių darbuotojų šalį. Būtent šitos pastangos, tiesiogine šių žodžių prasme, ilgainiui atsipirks visiems.

Globalizacijos sąlygomis silpnesniųjų grupės patiria didžiulį spaudimą. Samdomi darbuotojai nuolat spaudžiami dirbti daugiau, našiau, ilgiau. Nuovargis darbe tampa kasdienybe ir ilgainiui lemia perdegimą, lėtines ligas, psichologines problemas, šeimų griūtis. Nebėra galimybės atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą, turėti kokybišką poilsį. Darbdavys reikalauja lojalumo, budėjimo net esant namuose, greito reagavimo į laiškus ir skambučius. Išpopuliarėjus socialiniams tinklams ir bendravimo programėlėms ribos tarp darbinių ir asmeninių reikalų beveik visiškai išsitrynė: darbiniai susirašinėjimai vyksta nepaisant darbo ar paros laiko, savaitgaliais ir atostogų dienomis.

Samdomas darbuotojas verčiamas tapti verslininku – teikti paslaugas ir vadovautis principu, kad „klientas (šiuo atveju, darbdavys) visada teisus“. Šalia tradicinių darbo santykių atsiranda įvairiausių tarpinių, nesaugių įdarbinimo formų: darbas per agentūras, terminuotos sutartys, verslo liudijimai ir kitoks „lankstumas“, kuris palankus darbdaviui, tačiau kelia daug įtampos ir nesaugumo darbuotojui.

Pavargę, nusivylę žmonės ieško gelbėtojų. Klestint „elito politikai“, kai politikai, priešingai dalies gyventojų jausenai, teigia, jog visi jau gyvename puikiai ir visi tikslai pasiekti, suklesti populizmas.

Visi su nerimu laukiame JAV prezidento rinkimų rezultatų, vieno iš kandidatų retorika kelia nerimą dėl paramos Ukrainai tęstinumo, sunku prognozuoti, kaip tai gali paveikti NATO. Pavojingas Donaldo Trumpo populizmas turi gilias ekonomines šaknis – vidutinis Amerikos provincijos gyventojas gyvena prasčiau nei jo tėvai: ilgiau dirba, kad išsimokėtų paskolas, gali sau leisti mažiau, labiau nerimauja dėl ateities. Natūralu, kad taip besijaučiantis rinkėjas ieško politiko, kuris pažadės sugrąžinti praeities komfortą ir klestėjimą. „Make America great again“ siūlo iliuziją, kad ta gerovė sugrįš, deja, nesiūlo realios gerovės sunkumų kamuojamam gyventojui. D. Trumpas nesiūlo nei Europos šalims būdingų socialinės apsaugos standartų, nei papildomų teisių darbininkams. Priešingai, už jo stovi stambus verslas, kuriam jis siūlo naujas mokesčių lengvatas, dar daugiau – jis pats yra tokio verslo atstovas.

Susiklosčius tokiai situacijai valstybė turi imtis iniciatyvos – siekti didesnio socialinio teisingumo, geresnių darbo sąlygų, nuoseklaus dialogo su darbuotojais, kai įsiklausoma į abiejų pusių nuomonę ir ieškoma geriausio sprendimo. Verslo atstovams atrodo, jog kalbėti apie keturių dienų darbo savaitę dar per anksti. Esu tikras, jog kalbėti apie vieną dieną tobulėjimui ir kompetencijų auginimui dabar pats laikas ir pasiekus šį susitarimą, ateityje jo naudą pajustų ir darbuotojai, ir darbdaviai, ir valstybė.