Tomas Tomilinas. Mažesni mokesčiai didžiausias pajamas gaunantiems. Kur čia progresas?

Jau greit prasidėsiančios rudens sesijos metu į Seimo salę sugrįš diskusijos apie mokesčių reformą. Reformą, kuri yra būtina norint padidinti į biudžetą surenkamas lėšas, mažinti nelygybę ir didinti socialinį teisingumą. Kol kas atrodo, kad valdančiųjų pasiūlymais nepatenkinti visi – verslui nepatinka, profsąjungos nori radikalesnių sprendimų, opozicija kritikuoja, ekspertai vardija trūkumus. Natūralu, visiems įtikti neįmanoma, vargu ar toks turi būti reformos tikslas. Ir koks yra šios reformos tikslas?

Galbūt didinti biudžeto pajamas? Tai be galo svarbu siekiant vykdyti valstybės įsipareigojimus ne tik pavyzdžiui gynybos srityje, bet ir teikiant viešąsias paslaugas su kuriomis vienaip ar kitaip kasdien susiduriam kiekvienas. Mažas biudžetas reiškia mažus atlyginimus gydytojams, mokytojams, policininkams, ugniagesiams ir kariams. Dar blogiau – nuosekliai judame link to, kad būtiniausias paslaugas sau galės leisti tik turtingiausieji. Jau dabar gausu privačių medicinos klinikų, mokyklų ir saugos tarnybų, kur mažesnės eilės, puikūs specialistai, aukštesnė paslaugų kokybė. Gal jau nustokim eiti šiuo keliu? Ir pirmiausia pasirūpinkime oriomis algomis dirbantiems viešajame sektoriuje? Atsiradus finansiniai paskatai padaugės ir dirbančių specialistų, o tai savaime pagerins paslaugų prieinamumą ir kokybę.

Ar taip nutiks po šios reformos? Kol kas neatrodo. Pagal dabartinį pasiūlymą darbuotojai, dirbantys samdomą darbą ir gaunantys dideles pajamas, viršijančias 60 vidutinių šalies darbo užmokesčių, eurais šiuo metu tai būtų daugiau nei 101 tūkstantis per metus, po reformos mokės 7 procentais mažesnius mokesčius nei iki jos. Iš dalies biudžeto praradimus kompensuos naujai atsirandantis mokesčių sumavimas ir papildomi tarifai stambioms pajamoms iš kapitalo, tačiau reformos tikslas neturėtų būti kompensuoti praradimus. Kol kas mokesčių reforma regresinė, ypač įvertinus turtingiesiems taikomas Sodros įmokų lubas, nors, rodos, visi sutinkame, jog seniai laikas judėti progresyvumo link.

Jei iš ties siekiame didesnio socialinio teisingumo ir nelygybės mažinimo šios reformos ambicijos turėtų būti gerokai didesnės, o apmokestinimas iš tiesų diferencijuotas, nebijant užgauti turtingiausio visuomenės sluoksnio ar jų interesų. Europos komisija, Pasaulio bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) jau eilę metų rekomenduoja Lietuvai imtis ryžtingų veiksmų mažinant nelygybę, kuri Lietuvoje yra ypatingai didelė problema lyginant su kitomis šalimis narėmis. Nelygybė sukuria aibę socialinių problemų: pradedant menku pasitenkinimu savo gyvenimu, nepasitikėjimu valstybe ir bejėgiškumo jausmu ir baigiant sutrumpėjusia gyvenimo trukme bei išvengiamų mirčių skaičiaus augimu. Geriausias vaistas nuo šių visuomenės ligų – didesnis perskirstymas ir socialinė lygybė.

Turtingieji Lietuvoje sumoka per mažai mokesčių. Štai pagrindinė reformos tema. Progresyvumas ir tikras pajamų apmokestinimo pokytis – kai sumuojamos visos pajamos nepriklausomai nuo jų rūšies ir turtingieji sumoka daugiau. Visi kairieji politikai, šiuo metu esantys opozicijoje, šį pokytį turėtų besąlygiškai palaikyti ir jo siekti. Kitos temos – tik šalutinis triukšmas.

Dabar gi daug garso ir šviesų skiriama smulkaus verslo ir individualiai dirbančiųjų didesniam apmokestinimui. Suprantama, šiuos pasiūlymus lengva kritikuoti ir kritika jiems pagrįsta, o visuomenės reakcija ir susidomėjimas didžiuliai. Tačiau realiai mes kalbame apie keliolika papildomų milijonų, kurie neturės jokios esminės įtakos biudžetui ir nepadės atnešti kokybinio pokyčio į viešojo sektoriaus finansavimą. Savarankiškai dirbančiųjų nuvertinimas, moralizavimas, kad jie, neva, moka per mažai yra tikrasis reformos „Achilo kulnas“, nes paskendę diskusijoje dėl naujų mokesčių smulkiam verslui nepastebėsime kaip stambiausi žaidėjai palaidos didelių pajamų progresyvaus apmokestinimo idėją. Lengviausia prisidengti smulkiųjų apsauga. Todėl valdantieji turi nedelsiant nustoti blusinėti, palikti ramybėje savarankiškai dirbančius ir imtis progresyvaus turtingiausiųjų apmokestinimo.

Man atrodo, geriau nei bet kas kitas šitai turėtų suvokti Prezidentas. Nuoširdžiai tikiu, jog jei atsitiktų taip, kad visų pajamų bendras apmokestinimas po svarstymų Seime galiausiai nebus įtrauktas į įstatymą, jis reformą tiesiog vetuos. Smulkūs pakeitimai ir nereikšmingi patobulinimai nėra tai, ką būtų galima vadinti dabar reikalinga mokesčių reforma.

Visa ši reforma yra nuostabi politinės kultūros, kurią taikė valdantieji visos kadencijos metu, iliustracija. Nevyko jokios normalios, kokybiškos diskusijos, kai išgirstant skirtingas nuomones svarbiausi yra argumentai, o ne oponentų ignoravimas. Jau galima sakyti tradiciškai, nėra net bandoma kalbėtis su opozicijos atstovais, derinti pagrindines nuostatas ir ieškoti bendro sutarimo. Ką ten opozicija, susidaro vaizdas, jog net koalicijos partneriai tarpusavyje neturi bendros idėjos ir vieningos nuomonės.

Tokia demokratija nėra veiksminga, ji žalinga ir stabdanti šalies progresą. Valdantiesiems siūlau surasti bendrą, visiems svarbų tikslą ir tuomet dėti pastangas, kad jis būtų pasiektas, išgirstant oponentų argumentus, įsiklausant į socialinių partnerių nerimą ir siūlymus, konsultuojantis su ekspertais ir klausiant jų įžvalgų. Jeigu sutariame, kad toks tikslas yra mokesčių progresyvumas – dėl jo ir dirbame. Dabartinė praktika, kai visos reformos naudojamos kaip priemonė įrodyti, jog valdantieji žino geriausiai, dirba daugiausiai ir klausytis kitų nėra nei noro nei reikalo, turi prastą tendenciją pavirsti šnipštais.