Tomas Tomilinas. Naujas prezidentas – nauja galimybė socialinei Europai

Europos Komisija teigiamai įvertino Lietuvos socialinės politikos pažangą, pabrėždama pensijų augimo kartu su vidutine alga, kovos su korupcija, universalių vaiko pinigų naudą, derybų dėl algų skatinimą ir kritiškai atsiliepė apie socialinių pokyčių tempą. Tačiau Lietuvos socialinė pažanga neįmanoma be pokyčių pačioje Europos Sąjungoje. Kritikuodama Lietuvą, Europos Komisija nesako visos tiesos.

Lietuva priversta konkuruoti su kitomis šalimis dėl pigios darbo jėgos, mažų mokesčių. Visa tai griauna mūsų solidarumo sistemas (pirmiausia – švietimą ir mediciną), didina socialinę atskirtį. Tai gali sustabdyti tik suderinta Briuselio politika.

ES vidaus politikoje vyksta dramatiški pokyčiai. Spaudžiama „Brexito“ ir kitų iššūkių, ES imasi to, kas anksčiau buvo išskirtinis valstybių reikalas. Kuriamas socialinių teisių ramstis – bendroji socialinė politika, kurios pagrindinė misija – spręsti globalizacijos kuriamos nelygybės problemą. ES rūpinosi, pavyzdžiui, bendra prekių rinka, žemės ūkiu, pasaulio reikalais, aplinkosauga, savo mažiau pasiturinčių regionų globa (pavyzdžiui, iš to – struktūrinė parama mums). Tačiau klasikinis politikos tikslas – socialinis teisingumas – liko be ES dėmesio.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šalys niekada nedrįso suteikti Europai daugiau kompetencijos šiose srityse, išskyrus, pavyzdžiui, darbo teisę ir darbo saugą bei tam tikrus mokesčių politikos aspektus, siekiant gero bendrosios rinkos veikimo.

Blogiausia, kad ES ėmėsi aktyviai nurodinėti valstybėms dėl ekonominės politikos – kaip taupyti, kaip investuoti, kaip uždirbti, nekeldama sau, kaip visumai, jokių ambicingų socialinių tikslų. ES institucijų rankomis ekonomika, finansų politika buvo galutinai atskirta nuo socialinės politikos ir perskirstymo. Kai kurie pozityvūs Briuselio įrankiai – Europos socialinis fondas, neseniai sukurta Europos darbo inspekcija – toli gražu nekompensuoja bendros tendencijos. Penktadalis turtingiausių ES piliečių valdo 2/3 Europos turto, o skurdžiausi 40 proc. europiečių tenkinasi vos 2,5 proc. turto. Iki maždaug XX amžiaus pabaigos europietiškų vertybių ir demokratijos plėtra pasaulyje ėjo koja kojon su ekonominės lygybės didėjimu. Dabar šios koreliacijos nėra.

Nedarbo, skurdo, nelygybės, socialinės atskirties tikslai kaip buvo, taip ir liko išskirtinai atskirų valstybių rūpesčiu arba iš viso buvo nustumti į antrą planą. Deja, bet esant pavojingam ES neutralumui, visi buvę mūsų valdantieji ramia sąžine galėjo nesirūpinti socialine politika Lietuvoje ir dėl to nebuvo jokių rimtų „sankcijų“ iš ES.

ES naujam Lietuvos prezidentui turi tapti ne klasikinių ir pasenusių diplomatinių vaidinimų, retorinių pasirodymų, o realių Lietuvos žmogaus problemų sprendimų arena. ES jau seniai nėra „užsienis“, tai kone svarbiausia vidaus politikos arena, tik tradiciškai dominuojama „užsienio“ politika besirūpinančios Prezidento institucijos. Prezidentas turi padėti, o ne trukdyti Vyriausybei ir Seimui vykdyti ES politiką.

ES institucijų sprendimai lemia mūsų kasdienybę – kokius maišelius perkame, kokį maistą valgome. Lietuva yra viena iš 28 sprendimų priėmėjų Europos Vadovų Taryboje, todėl privalome dalyvauti naujos Europos vizijos kūrime.

Nei automobilių mokestis, nei kiti siūlomi siauri sektoriniai receptai nepakeis esminės mažo BVP perskirstymo situacijos. Tačiau mažai valstybei didinti perskirstymo neįmanoma, kol vyksta lenktyniavimas dėl socialinių standartų pačioje Europoje, su kitomis valstybėmis. Lietuva dalyvauja konkurencinėje kovoje dėl investicijų, verslumo reitingų ir tuo pačiu kenčia nuo nelygybės ir demografinių iššūkių. Europos Komisija teisingai pastebi, kad tik nuosekli mokestinės bazės, socialinės politikos plėtra gali keisti situaciją iš esmės. Tačiau šio rubikono neperžengėme tik todėl, kad Europoje laikomės tradicinės konkuravimo doktrinos. Lietuvoje vis dar tikima, kad laimėsime konkurencinę kovą pigesniais darbuotojais ir mažais mokesčiais. Nelaimėsime. Tiksliau, jau pralaimėjome. Praradome trečdalį tautos.

Turime kalbėti drąsiai ir užtikrintai – bendri Europos standartai mokesčių, socialinės politikos srityje turi galioti visiems. Jie turi tapti naujomis ES sutartimis, ES įstatymais. Didžiosios kompanijos, bankai turi mokėti pelno mokesčius ten, kur dirba. Šalys neturi konkuruoti dėl mažų pelno mokesčių, dėl darbo jėgos apmokestinimo. ES biudžetas turi augti ir iš bendrų mokestinių pajamų stambiausioms korporacijoms. Jei norime, kad ES nemažintų mums stukrūrinės paramos išlaidų, tai pasirūpinkime ir ES biudžeto pajamomis! Jei sutarsime dėl ES mokesčių „Google“ ar „Facebook“, nereiškia, kad išduodame nacionalinės valstybės idėją ir kuriame Europos federaciją.

Smulkus verslas moka visus mokesčius, o globalaus verslo „rykliai“ per mokesčių „rojų“ landas, agresyvų mokesčių planavimą nesumoka savo indėlio į europiečių gerovę. Buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Hermano van Rompuy vertinimu, ES šalių biudžetai dėl to praranda daugiau potencialių mokestinių pajamų nei keturiolika skurdžiausių ES šalių BVP. Šią padėtį keisti siūlantys ES direktyvų, reglamentų projektai dūla Briuselio stalčiuose, nes nėra politinės Europos vadovų valios. Ir ta šalių konkurencija tempia socialinius gyvenimo standartus žemyn. Europos kontinente auga nepasitenkinimas ir radikalizmas. 2016 m. atlikta apklausa parodė, kad net 88 proc. ES gyventojų norėtų daugiau ES institucijų pastangų dėl teisingesnės mokesčių sistemos. To negalime ignoruoti.

Paradoksalu, bet pažangiausius socialinius sprendimus šiandien Europoje siūlo ne tik žalieji Briuselyje, bet ir Lenkija, Vengrija, Estija. Tokios šalys, kaip Lietuva, yra gyvybiškai suinteresuotos realiu ir veiksmingu Europos socialiniu ramsčiu, bendrais socialiniais standartais.

Naujas Lietuvos Prezidentas turi įveikti du vidaus politikos iššūkius, susijusius su Europa. Stiprėjantys radikalai Europoje ir Lietuvoje mums siūlo nepasitikėti Briuseliu, bando kurstyti aistras įvairiose srityse, gąsdina imigrantais, tačiau mes turime imtis atsakomybės ir aktyviai keisti Briuselio politiką, kad kiekvienas Lietuvos pilietis jaustų ES politikos naudą. Tik tada nebus naujų „Brexitų“.

Negalime pasiduoti ir neokonservatyvių jėgų mums peršamai „išmirštančios“ Lietuvos koncepcijai. Anot jų – nepažangi, regionuose, kaime, socialinės atskirtyje esanti Lietuva nebeturi šansų. Išliks tik išsilavinę, pažangūs, verslūs. Tai pražūtinga vizija. Estijos prezidentė yra pasakiusi, kad maža šalis negali turėti mažų ambicijų. Taigi, mūsų kelias Europos Sąjungoje – siekti daugiau Europos ten, kur tai reikalinga Lietuvos žmonėms, daugiau socialinės gerovės ir teisingumo. Jei kalbėsime drąsiai ir užtikrintai – šalininkų tikrai rasime. Ir skandinavai, ir vokiečiai su prancūzais kalba apie tą patį.

2019 metais Europos Parlamente numatoma „žalioji banga“ ir ji paskatins sprendimus dėl svarbiausių planetos iššūkių – augančios nelygybės ir klimato kaitos.