Tomas Tomilinas. Plynų miškų politika. Kas apsaugos valstybinius miškus nuo valstybės?

Spalio pradžioje Šimonių girios gyventojų bendruomenė kaimynystėje aptiko nelegalius saugomų miškų kirtimus. Pavyzdys labai šviežias ir iliustratyvus, tačiau, deja, ne vienintelis – vis dažniau tenka išgirsti apie gyventojų kovą prieš miškų ir brandžių medžių naikinimą. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje aptarinėjant šią situaciją Valstybinė miškų tarnyba paviešino dar vieną šokiruojantį faktą: prieš metus ji atsisakė miškų kirtimo kontrolės funkcijos. Tarnybos vadovas teigė, jog jo pirmtakas patyliukais, niekam nepranešęs ir su niekuo nepasitaręs, panaikino kirtimo kontrolės funkciją ir visus šiuos metus niekas netikrino ir nestebėjo miškuose vykdytų kirtimų. Žodis skandalas yra gerokai per silpnas tokiai situacijai apibūdinti.

Po šio posėdžio institucijoms buvo duotas mėnuo ir pavesta surasti nelegalių kirtimų prevencijos algoritmą, patikrinti visus kitus Aukštaitijos regiono kirtimus. Tęsiant parlamentinę kontrolę toliau aiškėja, kad yra daugiau nelegalių kirtimų, randama dar daugiau pažeidimų, pradėti ikiteisminiai tyrimai. Nuolat su visuomene dalijuosi visa šia tema turima informacija, nes, mano galva, būtent sąmoningi piliečiai miško labui nuveikė daugiau nei kai kurios institucijos.

Aiškiai matomas visuomenės noras išsaugoti miškus, bet valstybė, deja, tam turi labai mažai instrumentų. Vienas iš jų – saugomų teritorijų plėtra ir griežti kirtimų ribojimai jose. Taikant ribojimus, man atrodo, ypač svarbu nenuskriausti tų miško savininkų, kurie gyvena greta saugomos teritorijos ar joje ir drauge su vietos bendruomene rūpinasi mišku bei jį puoselėja. Esu tikras, jog valstybė turėtų siekti, kad miškų savininkais dažniau taptų vietos gyventojai, o ne juridiniai asmenys.

Bet kokie ribojimai ir suvaržymai kelia tam tikras įtampas ir nepasitenkinimą, ypač, jei privatūs miško savininkai ima jausti, jog iš jų reikalaujama ir jiems draudžiama daugiau nei, pavyzdžiui, valstybinėms įmonėms, prižiūrinčioms valstybinį mišką. Tad valstybei būtina pradėti nuo savęs – veidmainiška ir neatsakinga reikalauti iš privačių savininkų saugoti mišką, kai valstybiniai miškai kertami kiaurą parą, įskaitant savaitgalius, ir plynai.

Miškų pramoninio kirtimo lobistai daug dirba puoselėdami iliuziją, kad Lietuva yra kone geriausiai miškus sauganti valstybė, kad naujų kirtimo ribojimų nebereikia, nes mes ir taip pasiekėme visus rodiklius. Gaila, tačiau realybėje nesam net arti to, ką įpareigojo pasiekti Europos Sąjunga. Aplinkos apsaugos ministerija pateikia negailestingus skaičius: Lietuvoje griežtai saugomi miškai, pievos ir kitos teritorijos užima vos 0,75 proc. šalies ploto. Kitaip tariant, visi rezervatai, botaniniai draustiniai neužima net procento šalies ploto, nors Europos Biologinės įvairovės strategija numato, kad iki 2030 metų privalome griežtai saugoti bent 10 proc. šalies teritorijos.

Europos Komisijos komisaras Virginijus Sinkevičius, atsakingas už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę, pateikė nedžiuginančią statistiką: saugomų miškų plotai Lietuvoje per 10 metų susitraukė apie 20 tūkstančių hektarų, o jų santykinė dalis sumažėjo nuo maždaug 13,4 iki 12,6 procento. Valstybinei miškų urėdijai paskelbus, kad pernai metais jau per pirmąjį ketvirtį gavo 17 procentų daugiau pajamų, nei planavo, darosi ne taip sunku suprasti, kodėl miško plotų Lietuvoje mažėja.

Šiais metais, kaip ir žadėjo, Lietuvai atstovaujantis eurokomisaras paskelbė artimesnės gamtai miškininkystės gaires. Jose aiškiai išdėstyti principai, kuriais derėtų vadovautis rūpinantis miškais ir ekosistemomis. Deja, kol kas, drauge su Airija ir Latvija, Lietuva intensyviausiai visoje Europos Sąjungoje vykdo plynuosius miško kirtimus. Medienos pramonės atstovų džiaugsmui pirmaujame pagal „IKEA“ baldų milžinei tiekiamos žaliavos kiekį. Net nesinori galvoti, kiek mums kaip šaliai ir visuomenei toks „pirmavimas“ kainuos ilgalaikėje perspektyvoje.

Nelegalūs kirtimai Šimonių girioje, skandalas dėl sanitarinių plynųjų kirtimų Verkių parke, kai iškirsti ne tik susirgę, bet ir ilgaamžiai sveiki medžiai. Lietuvos visuomenė pavargo nuo politikų neryžtingumo miškų klausimu. Šalis yra subrendusi pažangiai miškų politikai ir panašu, kad sąlygos ypač tinkamos plačiam politiniam sutarimui atsirasti.

Visuomenei vis labiau spaudžiant, atliepiant Nacionalinio miškų susitarimo dvasią, manau, yra tinkamas laikas rengti Seimo rezoliuciją miškų klausimu, kad pažangios politikos skeptikai negalėtų sustabdyti procesų. Nors dominuoja nuomonė, kad rezoliucijomis nieko neišspręsi, būtent miškų klausimu politikams trūksta sutarimo, bendrų sąvokų vartojimo, bendro situacijos matymo, kaip tik tai ir turi užtikrinti bendrai priimta rezoliucija. Balsavimo dėl jos priėmimo neišvengs jokia partija Seime, skirtingai nuo Nacionalinio miškų susitarimo, kurio galiausiai tiesiog nepasirašė politinės partijos, vengiančios išreikšti aiškią poziciją.

Iš to, ką girdžiu Seime, atrodo, kad pamažu visi, net didžiausi miškų saugojimo skeptikai, pradeda pripažinti, kad laikai pasikeitė, kad priešintis klimato kaitos sukeliamų problemų sprendimui nebegalima. Rezoliucijoje siūlau aiškiai susitarti, kad būtina nedelsiant grąžinti nelegalių kirtimų kontrolės funkciją miškų tarnybai ir stiprinti jos įgyvendinimą, tuoj pat stabdyti plynuosius valstybinio miško kirtimus saugomose teritorijose.

Norint sustabdyti plynuosius kirtimus būtina keisti valstybinio ūkininkavimo miškuose principus, atsisakant valstybinės įmonės pertvarkymo į akcinę bendrovę ir ketinimo naikinti kai kuriuos miškų urėdijos padalinius, taip atitolinant miškininkus nuo miškų.

Valstybės visiškai valdomos įmonės politika, orientuota vien į pelną ir konkurenciją medienos rinkoje, neišvengiamai veda prie miškų kirtimų intensyvėjimo, darbo vietų mažinimo ir miškų saugojimo efektyvumo mažėjimo. Gamtosauga, buveinių, ekosistemos apsauga privalo tapti lygiaverčiu tikslu valstybinei miškų urėdijai, jeigu reikia – net ir konkurencingumo sąskaita. Kol to aiškiai nepasakysime iš Seimo tribūnos, visos kalbos apie miškų saugojimą bus tik tuščias oro virpinimas.

Svarbu įtraukti „Europos Sąjungos Biologinės įvairovės strategijos 2030“ tikslus į valstybės pažangos strategiją „Lietuvos ateities vizija – Lietuva 2050“ numatant didesnius saugomų ir griežtai saugomų teritorijų bei griežtai saugomų miškų plotus. Turime pagaliau imtis ryžtingų veiksmų, kad saugomos teritorijos padidėtų nuo esamo 1 procento iki privalomų 10 procentų šalies ploto.

Laukia daug ir svarbių įstatymų pakeitimų, jei norime, jog miškas ir toliau liktų Lietuvai ir lietuviams šventa vieta. Miškas nėra mediena, baldai ar malkos, tai turtas, kurį turime įsipareigoti išsaugoti ateities kartoms. Teikiau ir teiksiu reikalingas įstatymų pataisas nelaukdamas, kol bus sutarta dėl ilgalaikės miškų politikos, tačiau nuoširdžiai tikėdamas, jog mūsų pilietinė, gamtą ir mišką mylinti visuomenė subrendo tiek, jog jai pavyks apsaugoti miškus ir spausti politikus, kad reikalingi sprendimai būtų priimti.