Tomas Tomilinas. Slaptieji valdančiųjų kompleksai ir draudimų mitologija

Visuomenė pateko į spąstus. Ketverius metus per visas medijas girdėjo apie draudimų žalą, apie ribojimų ištroškusių valstiečių blogą valdžią. Antrosios bangos išvakarėse, kada reikėjo viso labo laikytis Vyriausybės nurodymų, dalis visuomenės nusprendė tyliai maištauti – nuėjome į prekybos centrą, pasilinksminome su draugais ir giminaičiais.

Nurodymai, draudimai buvo – tik mes jų paprasčiausiai nebesilaikėme. Toks maištas juk nematomas, juk ribojimai neveikia, jie kvaili, sakė sau kas trečias. Tokį pasaulio vaizdą padėjo susikurti visi, kurie smaginosi Lukiškių aikštės tema rudenį. Matyt, jei Lukiškių aikštėje negalima riboti pliažo, tai ir negalima mums nurodinėti, kur vaikščioti, su kuo susitikinėti. Juk aš sveikas?

Buvusi opozicija nesirinko, smūgiavo tiesiai į valstybės pamatus. Visiškai diskredituota ne kokia nors partija, o pati viešoji politika. Juk ribojimai, draudimai yra viena iš dviejų pagrindinių viešosios politikos priemonių. Galima arba drausti, arba skatinti (remti) biudžeto pinigais. Kitų lygiaverčių priemonių viešojoje politikoje tiesiog nėra.

Tad lengvai diskreditavę vieną iš dviejų politikos instrumentų, smarkiai rizikuojame. Yra riba tarp sprendimų kritikos ir draudimų mitologijos skleidimo. Juk draudimai mus lydi kasdien. Pati įstatymo sąvoka suponuoja tam tikras ribas, raudonas linijas, t.y. draudimus. Pavyzdžiui, draudžiama vairuoti neblaiviam, draudžiama mokėti mažesnę algą nei minimali, ribojami klimatui nepalankūs varikliai ar gamybos būdai.

Žmonės pradėjo segtis saugos diržus automobiliuose, kai atsirado rimtos baudos. Draudžiama parduoti bulvių traškučius mokyklose ir triukšmauti po 22 val. Vergovė irgi buvo panaikinta draudimu. Rūkymas keleiviniuose lėktuvuose JAV uždraustas 1987 metais. 1977 metais kilo geniali mintis Laisvės alėjoje Kaune uždrausti automobilių eismą.

Taigi, draudimai veikia ir jie nėra savaime nei geri, nei blogi. Kaip peilis gali būti ir ginklas, ir maisto gamybos įrankis. Žinoma, draudimai gali tapti vergove, kaip tai buvo totalitarinėse santvarkose, bet pandemijos laikais jų nepaisymas gali reikšti mirtį. Naujoji valdžia, šaukusi apie laisvę ir pati įvedusi begalę griežčiausių draudimų, staiga nustojusi kritikuoti draudimus, pradėjo aiškinti, kad tik valstiečių draudimai buvo kažkuo ypatingai blogi. Tai kurie praeitos kadencijos draudimai blogi? Gal galima konkrečiau?

Pamenu, turėjome sisteminę patyčių kampaniją prieš alkoholio politiką. Interesų pakurstyta viešoji erdvė skambėjo – štai tokios nesąmonės: Veryga nori mus kontroliuoti, Pasaulio sveikatos organizacijai meluojama apie lietuvių alkoholizmą ir t.t.

Praėjo keli metai, skandinaviški ribojimai suveikė: tūkstančiai išgelbėtų gyvybių, neiširusių šeimų, nepalūžusių žmonių – mažėjantys susirgimai lėtinėmis ligomis, geriau surenkami akcizai, ženkliai sumažėjęs alkoholio vartojimas – niekam neįdomi statistika. Pozityvių naujienų nėra tarp svarbiausių antraščių.

Veryga kaltas dėl visko, šalin rankas nuo mūsų laisvės! Taip mus programavo Laisvės TV su šimtatūkstantine auditorija, smagiai pokštavo, tyčiojosi iš pasaulyje išbandytos politikos.
Valstiečiai viską draudė ir nieko neleido? Aš tik priminsiu, kad LVŽS valdymo metu atsirado individualus konstitucinis skundas, legalizuoti lauko darželiai, vaikų ugdymas namuose, apribotos antstolių galios, įteisinta alternatyvi medicina, į paplūdimį leista eiti su gyvūnais, pagerinta vaikų mityba mokyklose, leista vaistais prekiauti parduotuvėse, o skiepytis vaistinėse, sudaryta galimybė savivaldybių tarybų rinkimuose kandidatuoti ir jaunimui nuo 18 metų amžiaus, pasaulio lietuviams sukurta atskira rinkimų apygarda, Lietuva pakilo pasauliniame verslo laisvę vertinančiame „Doing Business“ reitinge į 11 vietą.

Valstiečių komunikacijos klaidos. Žinoma, kad jų buvo labai daug ir jos turėjo pasekmes. Iš pradžių Laisvės TV, paskui Laisvės partija. Dabar turim daug laisvės šauklių valdžios kabinetuose ir labai nustebusią visuomenę. Vos tik tapę valdžia, jie taip užtikrintai daugina draudimus, tarsi jaustų giliai slėptą kompleksą (valstiečiams pavyko su visais draudimais ir mums pavyks!?).

Pandemijos metu ne metas aršiai Vyriausybės kritikai, tačiau su ribojimais smulkiam verslui, nueita smarkiai per toli ir per ilgai neleidžiama verslui kvėpuoti, nes pirmosios pandemijos metu buvo atrasti visi „dviračiai“ kaip riboti kontaktus, bet nedrausti veiklos, užtikrinti, pavyzdžiui, smulkiųjų prekybininkų saugų darbą. Kaip mėgdavo kalbėti visokio plauko liberalai – daugiau pasitikėjimo verslu, ponai!