Tomas Tomilinas. Vaiko pinigų investicija ir atvirų duomenų grąža (II)

Beprasmė reforma. Tik papildomas popierizmas. Pinigai į balą „pašalpiniams“. Niekas neveikia. Papildomas NPD veikia žymiai geriau.

Tokias ir panašias replikas girdėjome 2017-ųjų pabaigoje ir 2018-ųjų pradžioje, kai pagal naujausius mokslo tyrimus sumodeliavome ir įdiegėme tikslinės universalios paramos vaikams mechanizmą. Jo prasmę ir reikalingumą žymi du skaičiai – virš 500 tūkst. naudos gavėjų 2018-ųjų pabaigoje ir vos 200 tūkst. PNPD pasinaudojusių vaikų 2017-aisiais.

Per 2018 metus vienam vaikui skirta 360 eurų, šiais metais išmoką padidinus iki 50 eurų per mėnesį vienam vaikui suma sudarys 600 eurų.

Tai nemaža suma net vidutinių pajamų šeimai, o skurstantiems ir auginantiems tris ir daugiau vaikų (jau dabar – 70 eurų per mėnesį už vaiką) – būtina. Kai visas Vakarų pasaulis kalba apie minimalių pajamų modelį visiems, mes Lietuvoje pagaliau suteikėme šeimoms tai, kas yra norma Vokietijoje, D. Britanijoje ir, žinoma, Lenkijoje.

Tačiau būtina tolesnė atvira ir dalykinė diskusija – kaip galime (ir privalome) tobulinti bei plėsti šį įrankį?

Todėl siūlau jau artimiausiu metu – vasarį ar kovą – į vieną vietą susirinkti vaikų politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, savivaldybių, aukštojo mokslo ir tyrimų sektoriaus ekspertus, tarptautinių organizacijų atstovus, visuomenės nuomonių, verslo lyderius.

Apie ką ir kodėl verta diskutuoti atvirai?

Pirma, vaiko pinigų mechanizmas leido surinkti iki šiol išsamiausių statistinių duomenų bazę apie Lietuvoje gyvenančius vaikus. Nuasmeninę šį duomenų masyvą turime pateikti atvirų duomenų formatu ir pakviesti visus suinteresuotus asmenis – susipažinkite, analizuokite, kryžminiu būdu lyginkite su kitais viešų duomenų (#BigData) masyvais, ieškokime plika akimi nematomų proveržio galimybių. Kažkuri savivaldybė lyderiauja? Kodėl? Kažkuris regionas atsilieka? Kokias regionų plėtros klaidas turime taisyti? Kodėl toks pat miestelis Žemaitijoje klega, o Aukštaitijoje – tuščias? Ar infrastruktūros plėtra, tarkim, Utenoje paskatino gimdyti vaikus? O kodėl kitur darželiai nerenovuoti, tačiau perpildyti?

Vaiko pinigai yra socialinė investicija, nauja paskata regionų ekonomikai, nes auganti perkamoji galia tuo pat metu skatina ir gaivina vietos verslininkus – ar tai būtų nauji sušiai Kupiškyje, ar vietos siuvykla, besirūpinanti moksleivių uniformomis Lazdijuose. Jau dabar aišku, kad mitas apie „pašalpinius daugiavaikius“ tėra mitas. Taip, jų yra, bet tikrai ne tiek, kiek galime pamanyti, prisižiūrėję „Sos-TV-pagalba“ tipo laidų. Realybė tokia, kad vaiko pinigai neišmokami geriantiems ar tingintiems (tokių Lietuvoje – vos keliolika tūkstančių iš 317 tūkstančių šeimų) puikiai veikiančios socialinio darbo sistemos pastangomis. Žinoma, ir čia yra skirtumų. Radviliškis, Varėna čia turi daugiausiai patirties.

Vaikų demografinių rodiklių visuma turi būti ne tik analizuojama, bet ir nuosekliai integruojama į kitų sektorių kasdienybę – planuojant mokyklų ar sveikatos priežiūros tinklo pertvarką, formuojant paskatas jaunoms šeimoms ar net plečiant pagalbos vienišiems tėvams paslaugų tinklą.

Tomas Tomilinas

Antra, vaiko pinigų mechanizmas turi du pamatinius tikslus – mažinti vaikų skurdą ir netiesiogiai skatinti susilaukti daugiau vaikų. Turime pasitelkti geriausius Lietuvos ir užsienio specialistus, kad jie padėtų objektyviai įvertinti – ką galime daryti geriau? Kokios sąlygos ar paskatos leistų traukti vaikus iš atskirties? O kurios paskatos dažniausiai susijusios su tėvų sprendimais susilaukti pirmo, antro ir trečio vaiko?

Mūsų duomenys rodo, kad skirtingai nuo kitų, netgi kaimyninių šalių, Lietuvoje daugiavaikių šeimų labai mažai. Kuo skiriasi ta „kas dešimta“ šeima, pasiryžtanti turėti tris ir daugiau vaikų? Kodėl beveik visos jos yra provincijoje? Akivaizdu, kad turime gerinti sąlygas auginti daugiau vaikų miestuose. Kita vertus, mes tikrai neturime teisės bloginti sąlygų auginti vaikus kaimiškose savivaldybėse (nes žmonės tai daro!), ir toje provincijoje, nepaisant Vilniaus hipsterių choro, kartais situacija yra netgi geresnė nei miestuose socialinės infrastruktūros, ekologijos požiūriais.

Telšiuose vaikų dienos centrų daugiau nei Šiauliuose. Ir toli gražu ne visur yra bedarbystė ir skurdas, kaip gali atrodyti. Pamačius šiuos duomenis mums tapo aiškiau, kodėl naujas Finansinės paramos šeimoms įsigyti būstą provincijoje įstatymas yra toks populiarus. O kokia sėkmės paslaptis Kauno rajone, kur mažiausiai vaikų, auginamų vienišų tėvų/mamų? Kėdainiuose vidutinė alga neatsilieka nuo Kauno – ką tai keičia? Ir dar daug kitų klausimų laukia dėmesio.

Trečia, vaikų demografinių rodiklių visuma turi būti ne tik analizuojama, bet ir nuosekliai integruojama į kitų sektorių kasdienybę – planuojant mokyklų ar sveikatos priežiūros tinklo pertvarką, formuojant paskatas jaunoms šeimoms ar net plečiant pagalbos vienišiems tėvams paslaugų tinklą. Šiuo pavyzdžiu, tikiu, be papildomo raginimo pasinaudos atsakingos verslo organizacijos, dirbančios nevienadieniu režimu – juk subalansuotas gyventojų skaičiaus augimas, vaikams skirtos infrastruktūros palaikymas yra tiesioginis ženklas, jog bent jau vaikų auginimo laikotarpiu tėvai – darbuotojai – turės nepajudinamą paskatą būti stabilias, lojaliais darbuotojais. O čia jau atsiveria erdvė verslo ir savivaldos bendradarbiavimui.

Tad ką darysime pirmajame „Vaiko pinigų forume“? Pristatysime surinktus ir nuasmenintus duomenis, suteiksime prieigą visiems pasižadėjusiems juos atsakingai naudoti. Kviesime pasisakyti #BigData analitikus, kurių įžvalgos leis suformuoti tyrimų kryptis. Toliau ieškosime tęstinio bendradarbiavimo formato, kad duomenų analize užsiimantys specialistai galėtų žengti kartu su vaikų politikos ekspertais ir kartu formuluoti mokslu pagrįstus siūlymus dėl efektyviausių paskatų – mažinti vaikų skurdą ir didinti paskatas jų susilaukti.

O šiuos išgrynintus pasiūlymus jau formuluosime konkrečiais teisės aktų pakeitimų projektais. Laiko nėra daug, bet iki pavasario sesijos pabaigos (birželio) suspėti galime. Kviečiu jungtis!