Pirmiausia noriu priminti Seimo vadovo vaidmenį, Seimo statute įtvirtinta, kad Seimo pirmininkas turi atsiriboti nuo savo frakcijos ir šis įpareigojimas nėra tik formalumas. Pareigas einantis asmuo neturi atsisakyti savo politinės darbotvarkės, idėjų ar rinkimų pažadų, tačiau turi dėti maksimalias pastangas, kad opozicija, kitaip manantys kolegos dalyvautų sprendimų priėmime. Praktiškai visuose svarstomuose įstatymuose, net ir labai kontroversiškuose, galima pasiekti kompromiso, kuris stiprina visuomenės pasitikėjimą Seimu, kai skirtingas nuomones turintys piliečiai jaučiasi išgirsti ir atstovaujami.
Seimo pirmininkė viešame laiške giriasi, kad opozicijai leista pateikti šimtus įstatymų projektų, tačiau kur kas svarbesnė tema yra kitos stadijos. Iš tų Seimui svarstyti pateiktų kelių šimtų priimta vos keliasdešimt opozicijos siūlymų per pusantrų metų, vargu, ar tai galima vadinti įsiklausymu į mažumos nuomonę ar konstruktyvia diskusija.
Seimo pirmininkas turi tiesti tiltus tarp skirtingų kartų, interesų grupių, politinių stovyklų, disciplinų ir sektorių. Jis nėra valdančiosios daugumos atstovas spaudai, jam patikėta svarbi užduotis atviroje visuomenėje. Seimo vadovas privalo lėtinti sprendimų priėmimo procesą, jei kyla pavojus, kad kuri nors iš demokratinės visuomenės dedamųjų jaučiasi ignoruojama, pamiršta ar net ima abejoti pačia demokratijos sistema.
“Paprastas žmogus nieko negali Lietuvoje“ – būtent tokį komentarą galima rasti po kiekvienu straipsniu, rašančiu apie situacijas, kurias žmonės suvokia kaip neteisybę, kur įtaria kitus demonstruojant savo galią ar naudojantis menamu pranašumu. Dėl šio klaidingo įsitikinimo mūsų visuomenė niekaip neatsikrato nepilnavertiškumo komplekso, nemato prasmės imtis iniciatyvos, įsitraukti į viešąjį gyvenimą, galų gale balsuoti. Seimo vadovas privalo užtikrinti, kad Lietuvos žmonėms neatrodytų, kad jų išrinkti atstovai, esantys opozicijoje, nieko negali, kad jos galbūt visai nereikia pusiausvyrai palaikyti. Ir juo labiau Seimo pirmininkas negali dalyvauti nuolatiniuose pigiuose procedūriniuose žaidimuose, saugodamas vieno ar kito pareigūno kailį.
Birželio 14 -ąją, minėdami tragišką mūsų tautos istoriją, privalome kasti giliai ir ieškoti to vertybinio šaltinio, kuris ir toliau užtikrins demokratijos ateitį mūsų šalyje. Istorija nėra nuolatinis žmonijos progresas ir gerovės siekis, veikiau jau neišmoktų pamokų ir praeities klaidų kartojimas. Mūsų kaimynai Rytuose vėl ritasi į totalitarizmo prarają, o Vakaruose daugėja balsų, kurie garbina tvirtą ranką, ir yra pasiruošę aukoti demokratiją dėl saugumo, stabilumo ir mažų naftos bei dujų kainų.
Ypatingą progą kastis po žmogaus teisių ir demokratijos pamatais suteikė pandemija. Viktoro Orbano Vengrija, paskelbusi nepaprastąją padėtį dėl viruso, iki šiol sėkmingai riboja parlamento vaidmenį valstybės valdyme, dabar jau prisidegdama karu prieš Ukrainą. Mūsų valdantieji dalyvauja ambasadų vakarėliuose, pasisako žmogaus teisių temomis žymiai dažniau nei opozicija, mojuoja įvairiomis vėliavomis ir klijuoja lipdukus, tačiau savo spintoje turi daug skeletų, apie kuriuos verta pakalbėti.
Nepabėkime nuo pandemijos ir Lietuvoje. Antraisiais metais, kai jau turėjome Europos Tarybos, Europos sąjungos rekomendacijas ir įspėjimus, kad net demokratiškiausia vykdomoji valdžia yra linkusi riboti piliečių laisves ir būtina grąžinti galias parlamentams, valdantieji pasirinko šiuos įspėjimus ignoruoti ir įvedamų priemonių bei ribojimų nesvarstyti Seime. Lietuvoje pandemijos valdymas buvo tikras žmogaus teisių erozijos šou. Vienintelis rimtas barjeras, su kuriuo susidūrė vykdomoji valdžia įvedinėdama diktatą – Lietuvos teisės sistema, kuri neleido priimti tam tikrų sprendimų be Seimo pritarimo, pavyzdžiui, nepavykęs bandymas įvesti privalomą vakcinaciją, kuriai pasipriešino ir atmetė būtent Seimo nariai. Priešingi dalykai vyko ten, kur įstatymų bazės nebuvo, pavyzdžiui, galimybių paso istorijoje, parlamentarų bandymas išreikšti savo poziciją, stiprinti kontrolę, buvo iš esmės išjuoktas. Vietoj oponentų gėdinimo, arogancijos demonstravimo, nepritariančiųjų apšaukimo antivakseriais, valdantieji privalėjo išklausyti argumentus ir dirbti kartu su opozicija įtikinant visuomenę, kad apribojimų reikia dėl silpniausiųjų sveikatos ir gyvybių išsaugojimo.
Vertindami šiuos įvykius retrospektyviai ir suvokdami, kad Lietuvos žmonės jau dabar gyvena baimėje, ką atneš ruduo, kad ekstremali situacija ir nepaprastoji padėtis nesibaigs, privalome teisės aktuose nepalikti erdvės nevaržomai ministrų fantazijai. Civilinės saugos įstatymą jau dabar reikia keisti taip, kad būtų aiškiai nubrėžtos raudonos linijos vykdomajai valdžiai. Turime keisti ir susirinkimų įstatymą siekdami, kad apriboti žmonių teisę protestuoti ir rinktis į mitingus būtų sunkiau. Visi šie projektai jau dabar pateikti, apie juos su įkvėpimu pasakojo Seimo pirmininkė, deja, jie guli stalčiuose ir yra marinami.
Jokios fotosesijos ant sėdmaišių, jokie „selfiai“ su užsienio svečiais neužmaskuos tų nenuplaunamų juodų dėmių, kurio atsirado šios valdančiosios daugumos istoriniame portrete dėl žmogaus teisių pažeidimų migrantų laisvės apribojimo stovyklose. Mes esame stiprūs tiek, kiek stiprus yra silpniausias žmogus Lietuvoje. Beteisiai žmonės kalėjimuose, lietuviai ar irakiečiai yra mūsų visuomenės humanizmo veidrodis. Ši valdančioji dauguma tikriausiai uždraus kailinių žvėrelių fermas (kam asmeniškai pritariu), bet ji nesugeba pažiūrėti tiesai į akis: du tūkstančiai žmonių, šimtai vaikų per ilgai uždaryti stovyklose ir nebus prievarta grąžinti į savo valstybes.
Panevėžio kalėjime su mažamečiais vaikais sėdinti mama, ašarinių dujų purškimas vaikui į akis, taikaus protesto malšinimas mušant moteris lazdomis, seksualinė prievarta Medininkų stovykloje, žiniasklaidoje kilęs skandalas dėl per mažų maisto porcijų, sisteminės Seimo kontrolierių išvados apie sąlygas stovyklose ir šiurpūs tarptautinės organizacijos „Gydytojų be sienų“ viešai publikuojami raginimai nustoti pažeidinėti žmogaus teises – visa tai reikalauja išsamaus parlamentinio tyrimo ir griežtos kontrolės. Europos Sąjungos skirta 45 milijonų eurų parama yra per didelė pagunda, kad jai pavyktų atsispirti, todėl žmonės beveik metus laikomi nelaisvėje, nesuteikiant jiems teisės nei galimybės dirbti. Tokie dideli pinigai neturint aiškių taisyklių dėl jų skirstymo reikalauja nuolatinio Seimo dėmesio ir kontrolės.
Taip, atremti hibridinę grėsmę mes privalėjome, tačiau primenu: praėjo metai, tai nebėra netikėtai mus ištikusi krizė, veikiau sistemingai nesprendžiama problema. Didžiausias nusikaltimas prieš pačią žmogaus teisių esmę yra visų pabėgėlių suvienodinimas, individualumo atėmimas. Pabėgėliai nėra kažkokia vientisa, pilka masė, tai žmonės, kurių tarpe yra mokytojų, ekonomistų, statybininkų, siuvėjų, žmonių su medicinos, švietimo, maisto pramonės ir ūkininkavimo patirtimi, žurnalistų, architektų, skulptorių ir dekoratorių, yra net jaunas profesionalus futbolo žaidėjas iš Kamerūno, kuriuo apsidžiaugtų bet kuris Lietuvos futbolo klubas.
Opozicijos pateiktas reikalavimas grąžinti socialinei darbotvarkei deramą dėmesį Seime iš karto sukėlė patyčių bangą. Vaiko pinigai, PVM lengvatos maistui, bazinio išmokų dydžio kėlimas iš karto pavadinti populistiniais reikalavimais. Pasigirdo kalbos apie milijardą, kurio nėra. Aš tik noriu priminti valdžiai, kad investicija į žmogų, investicija į skurdo mažinimą visada atsiperka. Nėra jokio prieštaravimo tarp tikslo stiprinti ekonomiką ir kurti socialinę gerovę. Prašau nevadinti populizmu to, ką mes Lietuvoje ne kartą įgyvendinome praeitoje kadencijoje. Visi rodikliai, pradedant BVP augimu ir baigiant emigracijos ir savižudybių mažėjimo tendencijomis, rodo tokios politikos sėkmę.
Turime daryti viską, kad mažiausias ekonomines galimybes turintis žmogus Lietuvoje išgyventų neregėtos infliacijos sąlygomis. Šioje kadencijoje opozicija pateikė daugybę esminių sprendimų siekiant šio tikslo, rėmė panašias į žmogų nukreiptas valdančiųjų iniciatyvas, pavyzdžiui, Seimo pirmininkės iniciatyvą dėl trumpesnės darbo savaitės vaikus auginančioms šeimoms. Nepaisant to ir žarstomų pažadų, mes taip ir nesulaukėme valdžios žadėto sisteminio plano, kaip didinti biudžeto perskirstymą ir pagalbą pažeidžiamiausiems, vietoj to nuolat girdime, kad Seime neva nėra palaikymo nepopuliariems ekonominiams sprendimams.
Šis opozicijos demaršas nėra bandymas destabilizuoti valstybę, trikdyti Seimo darbą ar susilaukti papildomo dėmesio. Priešingai, tai bandymas padėti valdantiesiems išmokti demokratijos, pagarbaus bendravimo, diskusijos ir kompromiso paieškų pamokas tam, kad linkusi kartotis istorija nesikartotų.