Užuot raginę rimčiau paremti kovojančią Ukrainą, jie bando įtikinti visuomenę, kad pagrindinės šiandienos problemos glūdi seksualinėje sferoje.
Iš pirmo žvilgsnio tai verstų nusišypsoti: tebūnie nors ir tvanas, nors ir pasaulis sugriūtų, bet kai kuriems seksualinių potroškių apakintiems fundamentalistams realias grėsmes užtemdo kiti reikalai.
Turbūt niekas nenustebo, kad būtent socialdemokratė Aušrinė Marija Pavilionienė rugsėjo 12 d. Seime organizavo tarptautinę LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) konferenciją skambiu pavadinimu „Naujų demokratinių pergalių link“.
Nustebino tik laikas ir aplinkybės.
Beje, įdomu paklausti, ar tokių konferencijų rengimui pritaria visa LSDP ir ką mano pats Premjeras ir tos partijos galva p. A. Butkevičius? Ar ir jis neprieštarauja tam prigimtinius visuomenės pagrindus ardančiam radikalizmui, kuriuo alsavo jo partietės suorganizuotas renginys?
Kas jau kas, o Vyriausybės vadovas tikrai žino, kas yra Lietuvos Respublikos suverenas. Tiktai tauta per savo išrinktus atstovus gali spręsti, kaip teisiškai reguliuoti šeimos santykius valstybėje.
Šeimos santykių sritis pagal ES Lisabonos sutartį nėra niekam deleguota, todėl bet koks kišimasis į šiuos klausimus yra grubus subsidiarumo principo pažeidimas. Tačiau Premjero partietė AMP konferencijoje atvirai piktinosi „provincialia“ Lietuvos visuomenės dauguma, anot jos, „tamsiomis masėmis“, kurios vis dar nepaklūsta prigimtinės šeimos griovėjų reikalavimams. Kam tuomet atstovauja pati Seimo narė – ar ne Lietuvos piliečiams? Ir koks yra tikrasis jos požiūris į demokratiją?
Įdomu tai, kad šiuolaikinės kairiosios partijos Europoje ir už jos ribų savo pagrindiniu rūpesčio objektu jau nebelaiko skurdžiųjų visuomenės sluoksnių gynimo. Vargstantieji jiems seniai neberūpi. Ir koks gi biznis iš tų vargšų? Kur kas naudingiau nardyti įvairių fondų piniguose, kuriant pavojingą socialinę utopiją ir bandant primesti ją visai žmonijai.
Kaip tikri bolševikų ainiai kairieji radikalai atrado naują „klasių kovos“ modelį – kovą prieš moralinę visuomenės daugumą už vis naujų seksualinių orientacijų ir jų bendro gyvenimo modelių įteisinimą.
Neatsitiktinai santuoka jų lūpomis vaizduojama kaip kančių ir nelaimių šaltinis, o motinystė – kaip prievartos prieš moterį forma. Sekant tokia logika, prigimtinė šeima jiems tėra „praeities atgyvena“, kurią būtina sunaikinti. Tą bolševikų ainiai ir daro. Todėl galima tik su ironija reaguoti į konferencijoje dalyvavusio profesoriaus S. Sužiedėlio primygtinai siūlytą mintį, neva tradicinių vertybių gynimas veda į genocidą. Ar tik nėra priešingai, kad šiuolaikiniai gender ideologijos fundamentalistai yra pasiryžę bet kuriomis, netgi prievartos priemonėmis, paneigti prigimtinę žmogaus teisę vadintis vyru ir žmona, tėvu ir motina. Juk būtent jie siekia įstatymiškai įteisinti sąvokas „tėvas A“ ir „tėvas B“ arba „partneris A“ ir „partneris B“.
Taip užsimojama prieš pačius civilizacijos pagrindus.
Tam tikslui kuriamos tarptautinės organizacijos, kaip ILGA Europoje, kurios apsimeta nevyriausybinėmis, tačiau yra finansuojamos iš viešujų fondų. Neretai kyla abejonių dėl jų ketinimų nuoširdumo. Ar tikrai tie, kurie garsiausiai šaukia apie gėjų ir lesbiečių teises, nori pilnavertės šių asmenų integracijos į visuomenę?
Dar 1992-1996 m. Seimo kadencijos metu pasisakiau „už“ sovietinio Baudžiamojo kodekso straipsnio, kriminalizavusio „vyro lytinį santykiavimą su vyru“, panaikinimą.
Taip pat balsuočiau ir šiandien. Tačiau negaliu nesipiktinti tais fundamentalistais, kurie neva gina mažumų teises, tačiau daro tai santarvės visuomenėje sąskaita.
Jeigu LGBT radikalų ketinimai būtų nuoširdūs, jie rūpintųsi, kad žmogaus teisėmis lygiai naudotųsi visi žmonės, o ne viena kuri išskirtinė asmenų grupė. Gi šiuo atveju, prieštaraujant ne tik prigimčiai, bet ir paprasčiausiai logikai, visuomenė primygtinai verčiama sulyginti nesulyginamus dalykus.
Niekas neneigia, jog gėjai ir lesbietės, kaip valstybių piliečiai, yra lygiaverčiai civilinės teisės subjektai. Jiems turi būti prieinami tie teisiniai instrumentai, kurie leidžia kartu oriai gyventi, naudotis bendru turtu, o reikalui esant jį dalintis arba paveldėti. Tačiau iš dviejų vyrų sąjungos, kad ir kaip mus norėtų įtikinti AMP ir kiti kairieji radikalai, niekados negims joks kūdikis. O jeigu tai iš prigimties neįmanoma, tai ir nereikėtų to siekti iškreiptomis formomis.
Tikra tiesa, jog ne visos vyro ir moters santuokos būna vaisingos, bet kiekvienas gimęs vaikas turi ar bent jau turėjo tėvą ir motiną ir tai yra neatimama prigimtinė jo teisė. Todėl svarstyti apie įvairius „apsisprendimus“ dėl lyties, juo labiau prilyginti santuoką bendram vienos lyties asmenų gyvenimui, yra neteisinga pirmiausia dėl paties vaiko.
Jeigu LGBT triukšmadariai būtų sąžiningi, jie sutiktų, jog specifiniai visuomenės narių poreikiai turėtų būti tenkinami atsižvelgiant į jų prigimtį bei pobūdį, apie tai rašė dar Aristotelis „Nikomacho etikoje“. Prievartinis skirtumų nutrynimas ir klaidingomis prielaidomis pagrįsti teisiniai sprendimai daro žalą be išimties visai visuomenei.
Socialistai daugybę kartų bandė perkurti žmogų ir pasaulį, tačiau nesėkmingai. Ne kitaip bus ir šįkart, nes kova prieš prigimtį yra pasmerkta pralaimėjimui. Tai įrodo ir itin menkas susidomėjimas Seime vykusiu tarptautiniu renginiu.
Gaila tik, kad įtakingos Vakarų valstybės, finansuojančios panašias iniciatyvas, vis dar nesupranta, jog viso labo pila vandenį ant propagandinio Putino malūno, leisdamos jam vaizduoti Vakarus kaip moraliai pagedusius. Dalis Vakarų visuomenės tuo įtiki ir atsitraukia nuo pasipriešinimo Kremliaus vykdomai agresijai.
Ponai ambasadoriai, jeigu jūsų vyriausybės neturi kur dėti pinigų, tepaskiria juos Ukrainos nepriklausomybės gynėjams.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.