***
Patys gražiausi dalykai gyvenime dažniausiai nutinka netyčia.
Su vienu šviesiausių ir įdomiausių žmonių, kuriuos man teko sutikti gyvenime, – J. E. Ambasadoriumi Vytautu Antanu Dambrava – susipažinau „pagal partinį pavedimą“.
Vieną žiemos vakarą, po frakcijos posėdžio, mūsų sekretorė kreipėsi į mane, klausdama, ar neturėčiau laiko tada ir tada nuvykti į Uteną, kur bus pristatoma ambasadoriaus knyga „Kelyje į laisvę“ ir pagerbiamas jos autorius. Minėjo, daug kas tą dieną norės jį pagerbti, ir konservatoriai neturėtų likti nuošalyje. Sutikau nesvarsčiusi, nes gerų dalykų niekuomet neatsisakau. Buvo labai smalsu pamatyti žmogų, apie kurį išeivijos lietuviai, o ypač – Lietuvių fronto bičiuliai – tiek daug yra pasakoję.
Pamenu garbaus išeivijos žurnalisto Juozo Kojelio atodūsį 1993-jų vasarą Dainavos stovykloje, tarp Čikagos ir Detroito:
– Et, reikėtų tau susipažinti su Dambrava!
Pasakyta – padaryta.
Utenoje nėra kada laukti, kol kas nors pagal angliško etiketo taisykles pristatys, tenka pačiai: braunuos į priekį, sakau, Ekscelencija, nepykit, štai atvažiavau su Tamsta susitikti „pagal partijos pavedimą“.
V. Dambrava žvilgteli savo skvarbiomis akimis ir rėžia: „Pasiutus boba – aršiau velnio!”
Iškart aišku: pažintis – ne iš prastųjų.
Utenos kultūros namų salė pilnutėlė. Pasižiūriu į veidus – daugiausia dešiniųjų rėmėjai. Kalba ambasadorius, kalba kiti svečiai, pasipila klausimai. Jaučiamas nepasitenkinimas valdžia, kai kurie ambasadorių tiesiog spauste spaudžia į kampą, kad jis tuojau pat iš tribūnos pasisakytų prieš tuometinį premjerą ir LDDP.
Šmėkšteli mintis, jog užtektų tik vieno sakinio, ir salė prapliuptų aplodismentais. Bet ambasadorius kantrus ir kietas. Dėsto apie lojalumą valstybei (ne kuriai nors partijai!), apie atsakomybę už Lietuvą, demokratijos ir teisingumo principus. Ko gero, tai pirmoji tokio lygio diplomatijos pamoka Utenoje.
Susitikimas užtrunka, žmonės skirstosi nenoriai, juoba kad dar reikia gauti autografą ant knygos.
O jau po to – tikra dambraviška fiesta. Kartu su trimis ambasadoriaus broliais, buvusiais tremtiniais, ir jų sūnumis apsnigtu keliu skutame į Kavarską, kur brolio Gedimino, iš profesijos chirurgo, namuose iki išnaktų vyksta dainų ir fortepijono muzikos vakaras. Prie instrumento vienas kitą keičia ambasadorius ir pats namų šeimininkas. Ypač stebina Gediminas, galvoju, iš kur šitas sibirus, badą, šaltį ir visus įmanomus kryžiaus kelius praėjęs žmogus turi tiek meistriškumo ir įkvėpimo?
Kokia pasiutiškai talentinga giminė, kurią, paties V. Dambravos žodžiais, Stalinas pasmerkė mirčiai, o Dievas paženklino gyvenimui.
***
Kai į Vilnių atvažiuoja Dambrava, viskas čia ima kunkuliuoti. Užsienio reikalų ministerijoje pakyla bendravimo temperatūros stulpelis, žarstomi sąmojai, komplimentai damoms, malonūs žodžiai ir gestai jauniems kolegoms.
Viešbučio, kuriame apsistoja ambasadorius, darbuotojai (darbuotojos – ypač!) irgi atgyja.
Iki vėlumos netyla skambučiai, vienas kitą keičia lankytojai. Ambasadorius – viso to šventiško šurmulio centras ir priežastis.
Išplėšti jį bent trumpam iš gerbėjų ir interesantų rato – nelengvas uždavinys. Jis, žinoma, atsidūsta, peržvelgia savo užrašų knygutę ir pasiūlo kartu papietauti, arba pavakarieniauti – kaip išeina.
Kuria linkme bepakryptų pokalbis, jis niekuomet neužmirš priminti, kokios yra svarbiausios Seimo nario pareigos savo rinkėjams ir Tėvynei.
Restorano kelneriams kiekvienas susitikimas su V. Dambrava – įsimintinas gyvenimo įvykis. Ambasadorius negali pakęsti sovietinio susikaustymo ir valdiško atsainaus bendravimo. Pirmiausia paklausęs vardo, jis kreipiasi tiktai vardu ir mygte mygia pasakyti visą teisybę apie patiekalus. „Manai, mielasis N., šitą galima valgyti? Na gerai, nešk!”
Išėję sutrumpintą Dambravos bendravimo kursą, padavėjai visuomet lieka patenkinti klientu ir atsisveikina plačiai šypsodamiesi.
***
Nepaisant laisvos, žaižaruojančios artistiškos atmosferos, kurią bendraudamas sukuria ambasadorius, netgi jį pirmą kartą matantys žmonės niekuomet neklysta, nujausdami, jog po šiuo nerūpestingu apvalkalu yra kažkas labai tvirta, nepalaužiama, kieta, ir tai kelia pagarbą.
Tarp daugybės įvairių valstybių apdovanojimų, kurie įteikti per ilgą diplomato karjerą Vytautui Dambravai, yra vienas ypatingas – tai Popiežiaus Jono Pauliaus II suteiktas „San Gregorio Magno“ – riterio-vado ordinas.
Visą gyvenimą V. A. Dambrava priklausė katalikiškajam lietuvių išeivijos sparnui, ir tai nėra atsitiktinumas. Lietuvių diplomatijos Mozartas neabejotinai yra ištikimas katalikų tikėjimo riteris. Šventumas – jo nuolatinio ilgesio ir adoravimo sritis. Neteko sutikti kito žmogaus – netgi tarp dvasiškių, - kuris būtų perskaitęs tiek knygų įvairiomis jam prieinamomis pasaulio kalbomis apie praėjusiųjų ir mūsų laikų šventuosius. Šia tema su ambasadoriumi galima kalbėtis valandų valandas, prarandant laiko pojūtį.
Jo santykį su Dievu pavadinčiau charizmatišku. „Man gera tikėti, - pakiliai sako ambasadorius, – tikėdamas aš jaučiuosi kaip vaikas!” Arba: „Tikėti – tai pasitikėti!”
Didelė laimė tokiai aistringai gyvenimą mylinčiai sielai turėti atramą danguje... Žvelgdamas į ambasadorių, nejučia prisimeni šv. Tomo Akviniečio tezę, kad „Dieve nėra nieko prievartinio arba priešingo prigimčiai“. Pats V. Dambrava, turbūt, atkartotų lotyniškai, kalba, kurios nuo savo teisės studijų laikų jis nepamiršo: Quod in Deo nihil est violentum neque praeter naturam...
***
V. A. Dambrava yra bene pirmasis, viešai papriekaištavęs dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjams už tai, kad šiame pagrindiniame valstybės įstatyme Dievas yra užmirštas: „Kodėl, visiems atmetus Staliną ir jo šėtoniškąją doktriną, Dievas mūsų Konstitucijoje nebuvo reabilituotas“.
Savo knygoje „Teisingumo principai“ V. A. Dambrava klausia: „Ar liberalinė santvarka, garantuojanti sąžinės laisvę tikėti ar netikėti, garbinti Dievą ar šėtoną, neina per toli? Ar valstybė, duodama teises plisti įvairioms sektoms, tuo pačiu neduoda toms sektoms privilegijuotų teisų? <...>
Konstitucinė konvencija iš principo privalo garantuoti visiems religinę laisvę, tačiau kas bloga, jei referendumo keliu katalikai užsitikrintų sau tikėjimo nepažeidžiamumą – bent draudimą <...> vesti viešą kampaniją prieš katalikų tikėjimą ir tyčiotis iš jo.“
Į šiuos ambasadorius klausimus Lietuvos valstybė kol kas atsako diplomatiška tyla. O jis pats daro aiškia išvadą: „drįskime stoti už Dievo pirmumą Lietuvos valstybėje“.
Galbūt ateis laikas, ir Lietuva supras, jog tiktai Kūrėjas gali būti ištikimybės, teisingumo, atleidimo, susitaikymo ir tikrosios laisvės šaltinis.
***
Sučirškia telefonas. Balsas iš toli skamba lyg visai šalia: „Vilija, močiute!“ Arba: „Kaip gyvena modernioji davatka?”
Kol dar yra, kas šitaip klausia, galima gyventi.