Tačiau pastaruoju metu ES veiksmingai suvienijo Rusijos mestas agresijos iššūkis, ir tai akivaizdžiausiai patvirtino vieninga valstybių narių laikysena sankcijų Rusijai atžvilgiu.
Pasipiktinimą sankcijomis Kremlius reiškė ne vien buldozeriais traiškydamas europietiškus sūrius, bet ir tėviškai apkabindamas Graikijos premjerą, bandžiusį išvengti taupymo politikos ir struktūrinių reformų. Pleišto būta aštraus, bet ir jis nepajėgė atkirsti Graikijos nuo Europos.
Ir tuomet, lyg burtų lazdele mostelėjus, į Europą plūstelėjo iki tol neregėtai skaitlinga ir gerai organizuota atkaklių migrantų banga.
Be abejo, migrantų antplūdis nėra naujovė Europai, o ypač - jos pietinėms valstybėms. Lampedūzos salos pavadinimas jau yra tapęs problemos simboliu, o Viduržemio jūrą spėta pavadinti Mirties jūra.
Vis dėlto tokio sutelkto, greito ir stipraus antplūdžio iki šiol nebūta. Rezultatas: visa Europa kalba tik viena tema, o Rusijos karo prieš Ukrainą klausimas jau nustumtas į antrą planą. Kaip pasakytų vienas politikos veteranas, kas galėtų paneigti...? Juolab kad Rusija, kaip teigia šaltiniai, yra aktyvi karinių veiksmų Sirijoje dalyvė.
Migrantų antplūdis į ES vėl išryškino takoskyras tarp Vokietijos, pietinių valstybių ir Višegrado ketvertuko. Šalims narėms gal ir pagrįstai priekaištauta, kad jos neregistruoja į jų teritorijas atvykusių migrantų ir sudaro jiems sąlygas plūsti į Austriją bei Vokietiją. Vienas Vokietijos politikas atliko bandymą plaukdamas keltu į Italiją iš Balkanų. Jis liudijo matęs savo akimis, kaip pulkai migrantų išlipo viename Italijos uoste ir nė iš vieno jų nebuvo pareikalauta asmens dokumento.
Tokį Italijos pareigūnų elgesį galima paaiškinti labai paprastai. Pagal ES galiojančius teisės aktus patikrinti ir registruoti migrantai turėtų pasilikti juos registravusioje šalyje. Panašių priekaištų dėl vengimo registruoti migrantus susilaukė ir pietinės Višegrado valstybės, o ypač Vengrija. Tačiau pabandę registruoti, vengrai susidūrė su atkakliu pabėgėlių pasipriešinimu. Jų skanduojamas šūkis Germany! Germany! bei rankose laikomi kanclerės A. Merkel portretai kalbėjo patys už save. Akivaizdu, jog bėgdami nuo karo pavojų, kai kurie migrantai neužmiršo pasidomėti socialinių pašalpų lygiu ES šalyse.
Tikra tiesa, kad Vokietijos patrauklumą prieglobsčio prašytojams stipriai padidino Vokietijos Konstitucinio Teismo 2012 m. sprendimas, kuriuo šis Teismas konstatavo, jog skirtingų paramos lygių taikymas Vokietijos piliečiams, nuolatiniams gyventojams ir migrantams prieštarautų Vokietijos konstitucijai. Galima tik įsivaizduoti, kaip jaukiuose darbo kabinetuose įsitaisę abstrakčių teisės principų saugotojai džiaugėsi priėmę humanišką sprendimą. Jie, ko gero, net nesusimąstė, kokią Pandoros skrynią atveria. Juolab kad didesnio nei paprastai migrantų susidomėjimo nei 2012 m., nei 2013 m. ir net 2014 m. šis jų sprendimas nesukėlė.
Tačiau 2015-aisiais galimai pabėgėlių srautus į ES kreipiančių agitatorių rankose Vokietijos KT sprendimas, ko gero, tapo stipriu jauku. Galima pagirti Vokietiją už jos santūrią ir draugišką laikyseną. Vokietijos vadovybė meistriškai bando grėsmingą iššūkį paversti dar viena galimybe. Pasitelkusi savo šalies pilietinę visuomenę, o ypač - evangelikų ir katalikų religines bendruomenes, ji demonstruoja ištikimybę Europos vertybėms ir multikultūralizmui, drauge tikėdamasi patenkinti darbo jėgos stygių patiriančios savo pramonės poreikius. Vis dėlto, turint omenyje visus sunkumus, su kuriais neišvengiamai teks susidurti bandant integruoti atvykėlius, naujoji darbo jėga Vokietijai gali atsieiti gerokai per brangiai.
Rugsėjo 9 d. savo kalboje Europos Komisijos Pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeris pažymėjo, jog ES neturi vieningų pabėgėlių priėmimo standartų. Lengviau būtų kalbėti apie vieningas teisines procedūras. Tačiau bandymas suartinti pragyvenimo standartus ES šalyse yra nepasiekiamas tikslas. Taigi akivaizdu, kad net ir išskirsčius pabėgėlius po ES šalis nares, pastarieji ir toliau sieks persikelti tik į labiausiai pasiturinčias šalis.
Galima kiek nori kritikuoti ES vienybės laužytojus iš Višegrado, bet jų raginimas pagaliau imtis nagrinėti reiškinio priežastis, o ne vien kovoti su pasekmėmis turi pagrindo. Pabėgėlių krizės suvaldymas ir ES šalių solidarumas yra neišvengiamas dalykas šiandien. Bet jau rytoj jis nebebus pakankamas.
Negalėtų būti nieko labiau sutelkiančio Europos Sąjungą negu aiškus suvokimas, jog vien reaktyvi politika, t.y. tik reagavimas į kitų globalių pasaulio politikos žaidėjų sukurtas situacijas, nepadės ES išlikti nei saugia, nei reikšminga pasaulinės politikos arenoje. Juoba, kad artimiausioje ES kaimynystėje aktyviai veikia bent dvi jėgos, turinčios neslepiamų pasaulio perdalijimo tikslų.
Štai ESBO renginiuose Rusijos atstovai jau atvirai kalba, jog sienų neliečiamumo principas mūsų laikais atgyveno. O ką kalbėti apie vadinamosios Islamo valstybės ideologus, kurie be ceremonijų reiškia savo pretenzijas į visas Osmanų imperijai kadaise priklausiusias teritorijas, įskaitant Ispaniją ir Balkanus?
Taigi augant nestabilumui pasaulyje bei ryškėjant imperiniams kaimynų kėslams, Europos Sąjunga neturi kitos išeities kaip tik išlikti vieninga ir pagaliau tapti lygiaverte žaidėja tarptautinės politikos arenoje. Pritariu tiems, kurie kritikuoja ES už tai, kad visus nemaloniausius klausimus ji būdavo linkusi atidėti arba palikti iškuopti JAV.
Laikas ryžtingai formuluoti strateginius ES užsienio politikos tikslus ir nuosekliai jų siekti, vykdant ambicingą, sutelktą ir aktyvią politiką. Tai pareikalaus resursų, bet rezervų tam tikrai yra. Be jokių nuostolių ES ateičiai galima drąsiai apkarpyti išlaidas tiems direktoratams, kurie kurpia tonas bereikšmių teisės aktų, reglamentuojančių smulkius reikalus, kurių didelę dalį, nustačius bendras taisykles, galima palikti valstybių narių vidaus kompetencijai.
ES jau įrodė, kad yra pajėgi vykdyti rimtą ir veiksmingą politiką. Visų pirma tai pagrindžia ES plėtros projektas, kuris jau šiandien yra davęs neabejotinai teigiamų rezultatų. Be to, ES plėtroje nėra nieko, kas galėtų būti palyginta su noru persidalinti pasaulį, nes tos plėtros turinys ir forma tobulai sutampa su Helsinkio Baigiamojo akto principais, o demokratinės erdvės plėtra reiškia taip pat ir saugesnę aplinką ES kaimynystėje.
Šia prasme negaliu pritarti ponui Edwardui Lucasui, kuris, mėgindamas apibrėžti būsimosios ES, kaip globalios žaidėjos pavidalą, panaudojo imperijos metaforą. Imperijos perspektyva neleistų tarpusavyje susitarti netgi didžiosioms ES valstybėms, o ką jau kalbėti apie naująsias nares, neseniai ištrūkusias iš sovietinės imperijos. Tačiau tikra tiesa, kad be rimtos ir sutelktos užsienio politikos ES gali būti išorinių jėgų suskaldyta ir tapti „neįvykusiu istorijos projektu“.
Neturiu ambicijų sukurti Europai užsienio politikos strategijos, tačiau kai ką drįsčiau pasiūlyti.
Visų pirma, norėčiau, kad tie, kurie prašo prieglobsčio ES, savo parašu įsipareigotų laikytis bent jau dviejų esminių principų. Pirma: jog vyrai ir moterys savo orumu yra lygūs, todėl ir jų teisės yra lygios. Antra: jog atvykstantis į ES asmuo besąlygiškai pripažįsta religijos laisvės principą, taip pat ir teisę asmeniui pakeisti religiją. Kaip žinia, radikalusis islamas už pastarąjį veiksmą baudžia mirties bausme. Šių dviejų sąlygų laikymasis reikštų, jog atvykėliai gerbia ES vertybes ir įsipareigoja demokratijai.
Be to, Europai laikas atviromis akimis pažvelgti į tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. O ten, ypač Sirijoje ir Irake, vyksta religinis ir etninis valymas, iš esmės prilygstantis genocidui. Dar daugiau, jau nebe pirmi metai viešai keliamas klausimas, jog visų pirma tai yra krikščionių genocidas. Dar 2012 m. Vokietijos CDU/CSU frakcijos Bundestage vadovas Volker Kauder išleido knygą, skirtą vien šiai temai, o būtent - krikščionių persekiojimui ir naikinimui mano minėtuose regionuose.
Paklauskime patys savęs, kas turėtų ginti masiškai žudomus ir iš savo istorinių tėvynių varomus krikščionis šiame pasaulyje? Ar ir šią geradarystę paliksime Kremliaus virtuozams?
Vakaruose vis dar bijomasi atvirai įvardinti problemą, manant, kad kurią nors vieną religiją – netgi kaip auką – išryškindami mes elgtumėmės nedemokratiškai. Bet yra kaip tik priešingai, nes gindami krikščionių teisę laisvai gyventi savo tėvynėse, mes giname ir civilizacijos pagrindus, ir demokratijos bei multikultūralizmo prielaidas Artimuosiuose Rytuose. Būtent krikščionių padėtis konkrečioje šalyje mūsų laikais ir parodo, ar toje teritorijoje bus leidžiama laisvai gyvuoti kitoms religinėms ir etninėms mažumoms.
Išvarydami krikščionis ir kitas religines mažumas iš jų istorinių žemių, islamo radikalai kuria anachronistinę pseudoimperiją ir totalinio asmens pavergimo sistemą, kuri, apimdama vis naujas teritorijas, galop taps ne tik demografiniu, bet ir atviru kariniu iššūkiu visai Europai. Todėl ES, kaip kolektyvinis subjektas, turi kelti šiuos klausimus visais lygiais, pradedant Jungtinėmis Tautomis ir baigiant ESBO.
Pagrindinis strateginis ES interesas yra aktyviai siekti saugesnės kaimynystės, ypač Rytų, Pietryčių ir Pietų kryptimis. Kaip siekti šio tikslo, turi būti sprendžiama artimiausiuose aukščiausio lygio politiniuose forumuose. Neabejotina, jog kiekviena ES šalis narė bus pajėgi daug ką pasiūlyti į bendrą idėjų banką.
Esu įsitikinusi, jog sutelktai ir veiksmingai saugoti ES sienas yra ne mažiau svarbu, nei parodyti krikščionišką atjautą kenčiantiems. Nesiūlau aklinai uždaryti sienų, bet vykdyti griežtą patikrą ir neleisti, kad mūsų geranoriškumu tamsiosios pasaulio jėgos naudotųsi kaip silpnybe.