Tam buvo daug aplinkybių ir daug priežasčių. Bet abejonių nėra, kad dauguma vilčių, kurias puoselėjome prieš 15 metų, išsipildė – socialdemokratinė mintis, Lietuvos socialdemokratų partija stiprėjo ir veikliai prisidėjo prie Lietuvos žengimo demokratiniu, moderniu ir europietišku keliu.
Išsipildė ir ilgamečio LSDP lyderio, 1918-ųjų Vasario 16-osios Akto teksto autoriaus ir signataro Stepono Kairio, nepaisant jo antibolševikinių pažiūrų, žodžiai. Dar 1956 m., šaltojo karo įkarštyje, jis sakė, kad mes, socialdemokratai, nebijotume savo politinėje veikloje „susitrefninti“ ir su komunistais, kurie bus apsisprendę nutraukti ryšius su bolševikais ir nuoširdžiai prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos statybos. Argi ne įžvalgiai buvo pramatyta?
Prisimindami mūsų nueitą kelią ir išmoktas pamokas, pabandykime pažvelgti į Lietuvos socialdemokratų ateities iššūkius, siekiant gerovės Lietuvos visiems jos piliečiams.
Ginkime ir kurkime konstitucinę, parlamentinę, demokratinę Lietuvos Respubliką. Pripažinkime, šiandienos Lietuvoje turime konstitucinių problemų.
Tiek 1989-ųjų, tiek ir vėlesnėse LSDP partijos bei rinkimų programose raudona gija eina ne bet kokios Lietuvos valstybės statyba, o konstitucinės, parlamentinės, demokratinės Respublikos, kur parlamentinė ir savivaldos demokratija, savivaldžių profesinių ir kitų nevyriausybinių organizacijų bei politinių partijų veikla vaidina lemiamą vaidmenį. Neatsitiktinai mes, socialdemokratai, o tuo metu kartu ir su savarankiška LKP, tvirčiausiai gynėme 1990–1992 m. parlamentinės demokratinės Respublikos modelį, kur Prezidento galios yra ribotos. Štai kodėl ir Konstitucinis Teismas patvirtino dar kartą, kad Lietuvos Respublika yra parlamentinė Respublika su kai kuriais pusiau prezidentinės Respublikos bruožais.
Deja, modernios Lietuvos istorijos kontekste parlamentinė demokratinė Respublika, įteisinta Vasario 16-osios Akte ir Steigiamojo Seimo priimtoje 1922 m. konstitucijoje, gyvavo neilgai. Nuo 1918 metų iki 1926-ųjų. Po to sekė jau autoritarinės Lietuvos valstybės etapas, kuris vėliau buvo pakeistas stalininiu totalitarizmu. Čia noriu pabrėžti ir ypatingą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos atidumą konstitucinei Lietuvos problematikai. Būtent savo gyvybių kaina šios Tarybos nariai į 1949 m. Vasario 16-osios deklaraciją įrašė ištikimybę ne 1938 m. Konstitucijai, ne autoritarizmui, bet 1922 m. Konstitucijos dvasiai. Jiems vertybė buvo demokratinė parlamentinė Respublika, o ne bet kokios formos Lietuvos valstybė. Nuosekliais kovotojais prieš prezidentinį Lietuvos valstybės modelį buvo ir Steponas Kairys, ir didžioji dauguma socialdemokratų.
Tas pats pasakytina ir apie 1989–1992 metų mūsų kovas už tai, kad Lietuva vėl taptų ne prezidentine, bet parlamentine Respublika. Tai buvo sunki kova. Priminsiu tik V. Landsbergio inicijuotą referendumą už „Prezidento valdymą“ be Konstitucijos, o po patirto referendumo pralaimėjimo pradėtą „parlamentinę rezistenciją“. Štai šioje situacijoje, laužydamas Lietuvos Pagrindinį Įstatymą, V. Landsbergis ir galėtų pretenduoti į „rezistentus“. Netoli nuo jo atsiliko ir A. Kubilius, organizavęs radikalų mitingą prie LR Aukščiausios Tarybos su šūkiais: „Šalin Raudonąją Konstituciją!“. Argi galima pamiršti ir „Pakaunės maištą“, grasinusį parlamentinei Respublikai jau ir ginklu.
Tačiau šiandien situacija kitokia. Ir tai vien dėl to, kad mes toleruojame Konstitucijos nesilaikymą. Prezidentiniai modeliai Baltarusijoje, Rusijoje ir kitose valstybėse atskleidė savo trūkumus, palikdami tik pilietinės demokratijos užuomazgas tose šalyse. Ukraina sunkiai vaduojasi iš Konstitucijos chaoso. Nelengva buvo Gruzijoje, o dabar ir Moldovoje.
Bet kodėl Lietuvoje vėl atsigauna prezidentinio valdymo tendencijos, net LR Prezidentei imant „nubrėžti gaires Vyriausybei”, „jai nurodant“, „ją įpareigojant“? Tokie užrašai žiniasklaidoje tik paryškina problemos aktualumą. Negi mes nesuprantame tokios tendencijos neigiamų pasekmių viešajai nuomonei, pilietinei visuomenei, teisinei valstybei ir parlamentinei Respublikai? Juk jei politinė praktika yra prasta, tai ją reikia taisyti arba keisti Konstituciją. Minint Vasario 16-osios Akto šimtmetį, būtina atstatyti konstitucinius šalies valdymo pagrindus, būtina stiprinti pilietinę parlamentinę demokratiją visais lygiais. Tai – modernios Lietuvos valstybės statybos kryptis ir pamatas.
Kita programinė kryptis – pilietinės Lietuvos tautos ugdymas. Atvira, darni, pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė – tai LR Konstitucijos preambulė. Atvira pilietinė Lietuvos tauta – tai ne ksenofobinė, ne „monokultūrinė“, ne „titulinė“ tauta, bet visas žmogaus teises ir laisves, pareigas ir atsakomybes įtvirtinanti Lietuvos tauta. Pabrėžiu žodį Lietuvos – bet ne tik lietuvių – tauta. Juk socialdemokratams žmogaus teisės ir laisvės yra kertinis vertybinis orientyras.
Žmogaus laisvės ir teisės yra absoliučios, universalios ir neliečiamos. Žmogaus orumas – neliečiamas. Konservatoriai ir, apskritai, dešinieji pripažįsta ne visas teises, jie jas atsirenka pasirinktinai. Liberalai jas traktuoja iš stipresniojo individo pozicijų. Socialdemokratams žmogaus teisių universalumas yra kertinis principas. Negalima žmonių teisių paminti vadovaujantis religiniais, ideologiniais, nacionalistiniais ar ksenofobiniais motyvais. Šiandien socialdemokratai turi ginti ir dirbančiųjų teises, ir moterų bei vyrų lygias galimybes, ir vaikų teises, ir neįgalių žmonių teises, ir seksualinių mažumų teises. Visos teisės turi būti civilinėmis normomis sureguliuotos – ar tai būtų partnerystė, ar dirbtinis apvaisinimas, ar reprodukcinės teisės, ar našlaičių teisės. Visos. Negalima teisintis, kad vienokių ar kitokių žmonių yra mažai, todėl ir nebūtina dabar sureguliuoti jų civilinius santykius.
Moderni pilietinė Lietuvos tauta, praktikuojanti ir gerbianti visas žmogaus teises ir laisves, stiprinanti universaliomis vertybėmis grindžiamą Lietuvos kultūrinę tapatybę – štai mūsų užduotis. Taip, universaliomis vertybėmis pagrįsta, atvira pasauliui lietuvybė, kurią gali puoselėti bet kurios kilmės Lietuvos pilietis – nesvarbu, lietuvis ar lenkas, rusas, totorius ar žydas – visi jie gali būti modernios lietuvybės skleidėjai.
Palikime pavojingus nacionalizmus ir tautines ideologijas tautininkams ar kitiems nacionalistams. Mes galime jiems drąsiai pasakyti, kad ir Mykolas Riomeris, Vosylius Sezemanas, Levas Karsavinas ir Jorgenas Zauerveinas – visi jie lietuvybės skleidėjai. Kas to nesupranta, tegul dar kartą paskaito jų kūrinius, o gal ir padainuoja J. Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“. Tuo tarpu žiniasklaidoje šiandien gausu fobijų – rusiškų, lenkiškų ir antiislamiškų. Visi nacionalizmai šiandien griauna ir modernios Lietuvos, ir Europos Sąjungos pamatus. Visi jie vėl bando statyti sienas tarp Europos Sąjungos valstybių. V. Orbano, V. Putino, J. Kačinskio ir V. Landsbergio nacionalizmai savo esme yra vienodi, skiriasi tik priešų įvardijimais ir sąmokslų teorijų mastais.
Svarbi programinė kryptis – Lietuvos tautos saugumas ir socialinė pažanga. Po 25-erių mūsų Lietuvos Respublikos nepriklausomos raidos metų galime įvertinti ir pasiekimus, ir praradimus. Bet nepaisant visų aplinkybių, Lietuva tapo ir JT, ir ES, ir NATO, ir ESBO nare. Tai labai sutvirtino valstybės saugumo pamatus ir jos tarptautinę padėtį. Bet per gausybę darbų apleista sritimi tapo Lietuvos žmonių gyvenimo kokybės klausimai.
Lietuvos gimstamumo rodiklis – su minuso ženklu: 1989 m. 4,8 procentais daugiau gimė nei mirė, 2013 m. 3,5 procentais daugiau mirė nei gimė. Demografinė gimimų ir mirčių sritis rodo mūsų tautos silpnėjimą, jei ne nykimą. Didžiulė ekonominė emigracija – kasmet dešimtimis tūkstančių, kasmet tarp 10–11 tūkstančių svyruoja ištuokų skaičiai, didelis abortų skaičius (menkas švietimas, nepakankamas reprodukcinės sveikatos priemonių ir metodų taikymas), didelis mirtingumas 18–56 m. amžiaus grupėje – mirtingumas, kurio išvengtume, jei naudotume efektyvias visuomenės sveikatos priemones. Šios problemos reikalauja didesnio dėmesio. Kodėl neduoti užduoties mūsų ekonomikos specialistams, kad paskaičiuotų, kiek kasmet dėl ankstyvų mirčių prarandame BVP, kiek dėl patirtų traumų ir sukelto neįgalumo išmokame viešųjų finansų? Deja, rimtų diskusijų dėl gyvenimo kokybės Lietuvos politiniame gyvenime nėra.
Visiškai atsietai nuo demografinės situacijos ir ekonominių jos pasekmių svarstome socialinį modelį, o šį – atsietai nuo mokesčių sistemos reikalų. Mokesčių sistema regresinė, socialiai neteisinga, neleidžianti perskirstyti didesnį BVP procentą per šalies biudžetą. Nors programose pasisakome už pažangesnę arba progresinę mokesčių sistemą, paskęstame regresinės mokesčių sistemos progresinių tarifų skaičiavimuose. O jei imtume ir įvertintume gyvenimo kokybės problemas, kad ir jaunų šeimų, norinčių auginti vaikus ir užtikrinti jų ateitį.
Skaičiuokime visą jiems tenkantį mokesčių, mokėjimų už įvairias paslaugas, įmokų, palūkanų už kreditus, komunalinių paslaugų kainas ir aptarkime, kaip reikia kompleksiškai spręsti jaunų žmonių problemas, kad jie norėtų auginti tris vaikus. Juk tik tokia ilgalaikė 10–15 metų perspektyva ir gali bent kiek pagerinti demografinę padėtį. Tai tikras iššūkis socialdemokratams. Privalome parengti kompleksinę gyvenimo kokybės gerinimo programą pagrindinėms socialinėms grupėms (vaikams, jaunimui, jaunoms šeimoms, dirbantiesiems ir pensininkams) – tik tokiu atveju sulauksime didesnio visuomenės palaikymo ateityje. Gal tada socialinis darbo garantijų modelis nebūtų vakuume, jį palaikytų ne tik liberalūs bankininkai.
Ir neabejotinai saugi užsienio politika. Socialdemokratai, LSDP frakcija Seime, Premjeras ir visi Vyriausybės nariai socialdemokratai negali nedalyvauti užsienio politikos formavime. LSDP – taikos ir dialogo, o ne karo retorikos, besaikio ginklavimosi partija. Taip, kariuomenę reikia modernizuoti, reikia vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, bet ne tautos saugumo sąskaita. Mūsų programoje – geri santykiai su kaimynais.
Taip, per pastaruosius kelerius metus aplinkybės pasikeitė, bet tas siekis išlaikytinas, kur tik įmanoma. Kalbant apie mūsų paramą Ukrainai, kodėl reikia manyti, kad ši parama turi būti dėl to, kad blogiau būtų Rusijai? Ne. Parama Ukrainai neturėtų reikšti rusofobijos ir konfrontacijos su ta Rusija, kuri pasiryžusi eiti kad ir savu, bet demokratiniu keliu. Žinoma, pastaraisiais metais Kremliaus politikoje stiprėja autoritarinės, diktatoriškos tendencijos, aneksuojant Krymą ir kurstant nesantaiką Ukrainoje buvo pažeista tarptautinė teisė. Į tai aiškiai reagavo ES, pasmerkusi tokius veiksmus ir vis dėlto pasisakiusi už dialogo su Rusija tąsą. Tik reikia tą daryti bendrai su visomis ES valstybėmis. Visas sudėtingas problemas turime siekti spręsti siekiant dialogo. Kad galime, parodė ir susitarimas su Iranu, Minsko susitikimai ar Paryžiaus klimato konferencija.
LSDP auga, tačiau neužmikime ant laurų. Lietuvos žmonės laukia mūsų darbų, kurių negali padaryti nei konservatoriai, nei liberalai, nei kitos dešiniosios politinės jėgos. Ginkime demokratiją, nebijokime kelti ir išgirsti nepatogių klausimų, diskutuokime ir nenutolkime nei nuo Europos, nei nuo pasaulio, o, svarbiausia, nuo Lietuvos žmonių.