Tačiau šioji komisija „nuėjo“ kiek kita linkme – ėmė tobulinti viešąjį sektorių, peržiūrėti tam tikras besidubliuojančias funkcijas. O to efekto, kurio aš – ir kaip pilietė, ir kaip Seimo narė – tikėjausi, nebuvo. Negaliu pasakyti, kad nieko nebuvo padaryta. Bet teigti, kad akivaizdžią naudą pajuto žmogus ar verslas arba kad dėl komisijos darbo pagerėjo gyvenimo kokybė ar sumažėjo biurokratų – irgi negaliu...
Jau penkeri metai, kai buvo sukurta Saulėlydžio komisija, dabar pavadinta Viešojo valdymo tobulinimo komisija. Pavadinimas turbūt ne taip svarbu. Svarbu, koks šios komisijos darbo tikslas. Gaila, bet pasikeitė ne tik pavadinimas, bet ir tikslai, taip pat ir darbo rezultatai – jie ne tokie, kokių daugelis tikėjosi. Jokiu būdu nenoriu paneigti šios komisijos reikalingumo ir peikti jos nuveiktų darbų 2009–2013 metais. Viešajame sektoriuje ir jį valdant yra tiek absurdo bei neūkiškumo, kad darbo – per akis. O ir tobulėjimui niekada nėra ribų.
Tą viešąjį valdymą tobulinti yra samdomi konsultantai, vertintojai ir kiti specialistai, tad viena vertus biurokratų skaičius yra mažinamas, tačiau kito sektoriaus išlaidos tik didėja. Tad nereikia stebėtis, kad įvairiems ekspertams ir konsultacijoms per metus ministerijose išleidžiami milijonai. Gal geriau tuos pinigus ar dalį jų investuoti į dirbančius tarnautojus, keliant jų kvalifikaciją ir darbo užmokestį. Tikiuosi, kad dabartinė komisija ne tik su nauju pavadinimu, bet ir nauju vadovu Remigijumi Motūzu teiks tokius siūlymus. Ir visų dirbančiųjų į biudžetą sumokėti pinigai liks Lietuvoje, o ne iškeliaus neaiškiems užsienio ekspertams.
Kol kas nesimato ir esminių pokyčių, peržiūrint valstybinių institucijų funkcijas, jų kiekį ir būtinumą. Visos viešojo sektoriaus institucijos išlaikomas iš biudžeto – mokesčių mokėtojų pinigų, o valstybės valdymas iki šiol deramai nesutvarkytas ir per daug išplėstas – dubliuojasi ne vienos institucijos funkcijos. Štai kad ir Priešgaisrinės tarnybos, kurių yra dvi – savivaldybių ir valstybės, nors abi finansuojamos iš valstybės biudžeto. Kažkada kažkas padarė nesąmonę jas atskyręs, o dabar nesugebama priimti sprendimo ir jas sujungti.
O juk jos iš esmės atlieka tas pačias funkcijas, tik vienoje tarnyboje dirba statutiniai pareigūnai, kitoje – ne. Apskritai Ūkio ministerijos paskelbtame kontroliuojančių institucijų sąraše gausu viena kitą dubliuojančių institucijų. Pavyzdžiui, vartotojus ginančių ir jų skundus nagrinėjančių institucijų yra net 14 – visos jos vartotojui gali suteikti minimalią pagalbą: paaiškinti jų teises ir pareigas bei patarti, kokių veiksmų geriausia imtis. Atskirų įstatymų apibrėžtos tokių institucijų galios nesuteikia realios pagalbos. Tarkime, Valstybinės energetikos inspekcijos, kuri privalo nagrinėti įvairius energijos vartotojų skundus bei išduoti veiklos licencijas, funkcijos yra tapačios su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijomis. Energetikos inspekcija per pirmuosius tris 2013 metų ketvirčius sulaukė daugiau kaip poros šimtų įvairaus pobūdžio skundų ir prašymų. Atrodytų – nemažai, tačiau šioje inspekcijoje dirba 11 skyrių vedėjų, kurių alga gerokai viršija 4000 litų, o iš viso inspekcijoje darbuojasi 101 įvairaus pobūdžio specialistas...
Dar daugybė specialistų dirba VĮ „Turto bankas“, VĮ „Valstybės turto fondas“ ir Privatizavimo komisijoje, tačiau visos šios trys institucijos atlieka labai panašias, o neretai – ir vienodas funkcijas: saugo, prižiūri, realizuoja nereikalingą valstybės turtą. Tą patį galima pasakyti ir apie Metrologijos tarnybą ir Metrologijos inspekciją, Generalinę miškų urėdiją ir Valstybinę miškų tarnybą.
Dėl šių dubliavimųsi ir vienodų funkcijų labiausiai kenčia verslas. Šiuo metu, remiantis įvairiais skaičiavimais bei metodikomis, veikia nuo 60 iki 150 įvairiausių lygių verslą kontroliuojančių valstybinių institucijų. 2012 metais administracinė našta Lietuvos verslui per metus atsiėjo 136 milijonus litų. Per metus įmonėms, kurios privalo teikti tam tikrą informaciją, tai kainuoja daugiau kaip 2300 litų per metus, o tai yra gana nemaža suma.
Tačiau reikia pabrėžti, kad problema yra ne tik dėl teisės aktų, bet ir dėl žmonių. Biurokratas iš esmės nėra blogas – jis turi būti tokios kompetencijos, kad galėtų ir norėtų padėti bei pagelbėti, o ne tik formaliai vykdytų savo pareigas ir žiūrėtų, kaip išsaugoti savo darbo vietą.
Užtektų 10 stambių kontroliuojančių institucijų, tokių kaip „Sodra“, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Mokesčių inspekcija ir pan. – tuomet tiek valstybei, tiek verslui būtų žymiai lengviau bei paprasčiau. O dabar prisikūrę daug įvairių ne tik valstybinių, bet ir privačių įstaigų įstaigėlių, kurioms leidžiama užsiimti kontrole, atlikti kažkokias patikras, konsultuoti, rengti mokymus, ir jos visos gyvena iš to paties verslo.
Ar nebūtų racionalu, prieš priimant vieną ar kitą sprendimą, pasitarti su verslu? Ar logiška ir reikalinga reikalauti iš įmonių, turinčių daugiau negu vieną darbuotoją, atsakinėti į 250 klausimų klausimyną ir prašyti įvertinti sprogimo grėsmę ir psichosomatinę atmosferą įmonėje? Juk kiekviena tokia užpildyta forma ar ataskaita yra ne tik našta verslui, bet ir reikalauja valstybės biudžeto lėšų, nes gautiems duomenims apdoroti ir susisteminti reikalingi žmogiškieji ištekliai. Neretai papildomos funkcijos sukuriamos, net neturint konkretaus tikslo ir nežinant, kam surinkti duomenys bus naudojami, koks ekonominis bei socialinis efektas bus pasiektas.
Ar visas šias problemas pajėgi spręsti Viešojo valdymo tobulinimo komisija? Abejoju. Jai į pagalbą turi ateiti visos ministerijos ir politikai. Prieš porą dienų išgirdome Ūkio ministro Evaldo Gusto pasisakymą, kad 68 verslą prižiūrinčios ir kontroliuojančios institucijos bus sugrupuotos į 12 grupių, peržiūrėtos jų funkcijos, darbuotojų skaičius ir, žinoma, daugumos šių institucijų bus likviduota. Išgirdome ir baimę, kad tam gali pasipriešinti politikai. Prisipažinsiu – šito bijau ir aš. Nes ir ankstesnė komisija teikė Seimui tam tikrų pasiūlymų, bet ne visiems buvo pritarta. Tada įsijungia visas pažinčių, giminių, draugų ar šiaip reikalingų žmonių ratas ir pasipila demagogija, kaip visos šios institucijos reikalingos, kaip jos dirba ir kad be jų net gali ,,sugriūti“ valstybė.
Labai tikiuosi protingų ir naudingų Viešojo valdymo tobulinimo komisijos sprendimų. Norėčiau, kad ji dirbtų ne tik dėl pliusiuko darbų sąraše. Kad ji įvertintų kiekvienos valstybinės institucijos būtinumą, kad nebūtų aklai naikinamos visos mažiau kaip 20 darbuotojų turinčios įstaigos. Svarbu suvokti, kad panaikinus juridinio asmens statusą vienai ar kitai įstaigai, sulaukiame tik trumpalaikio finansinio efekto, bet veiklos kokybės neužtikriname. Pats vaizdingiausias pavyzdys – prokuratūros reforma. Reformos dėl ,,gražaus“ vieno ar kito asmens vaizdelio per daug brangiai kainuoja.
Manau, kad jau priėjome ribą. Turime sustoti ir suvokti, kad betikslė, brangiai kainuojanti kontrolė ir priežiūra veda į verslumo naikinimą, į dar didesnę korupciją ir dorų, sąžiningų, norinčių dirbti bei uždirbti žmonių migraciją iš Lietuvos. O ką tada kontroliuos ir prižiūrės valdininkų armija? Pati save?