V. Blinkevičiūtė. Kieno vairuojami vilkikai į Lietuvą atveš daugiau Europos?

Europos istorijoje Prancūzija visada būdavo viena tų šalių, kuri diktuodavo madas ir tendencijas. Šiandien mūsų visų akys taip pat nukrypusios į Paryžių. Ir ne tik dėl staiga patvinusių Prancūzijos upių, didelių protestų, viską sukaustančių streikų ar Europos futbolo čempionato. Pastaruoju metu šios šalies link skrieja Lietuvos ir mūsų kaimyninių valstybių vežėjų kritikos strėlės.

Liepą turi įsigalioti nauji reikalavimai krovininio bei keleivinio transporto kompanijoms, numatantys, kad užsienio šalių darbuotojams, komandiruojamiems į Prancūziją, turi būti mokamas vienodas atlyginimas. Tiesa, Prancūzija čia nėra išsišokėlė. Beveik apie tą patį kalba kitos Vakarų Europos valstybės. Dar praėjusių metų pradžioje panašią tvarką ėmė taikyti Vokietija. Šioje šalyje įsigaliojo 8,5 euro už valandą (iki mokesčių) minimalaus atlygio tarifas.

Panašios pozicijos laikosi ir Europos Komisija, konstatuojanti, kad komandiruojantiems darbuotojams dažnai mokamas mažesnis darbo užmokestis nei tą patį darbą dirbantiems vietos darbuotojams. Todėl, pasak jos, reikia siekti „vienodo užmokesčio už vienodą darbą toje pačioje vietoje“.

Tačiau nepatenkinti vežėjai, kurių didžiąją daugumą sudaro tarptautinių pervežimų paslaugas teikiantys verslininkai iš Rytų ir Centrinės Europos, teigia, kad tokie turtingesnių šalių įgeidžiai ne tik prieštarauja Europos Sąjungos sutarčiai, bet ir atvirai proteguojant vakarų valstybių verslą, žlugdo neva sąžiningą konkurenciją.

Pavyzdžiui, Lietuvos vežėjų asociacija „Linava“ yra įsitikinusi, kad tokiu siūlymu stengiamasi iš Vakarų Europos rinkų išstumti Rytų Europos vežėjus. Pasak mūsų vežėjų, įsigaliojus tokiai tvarkai, vairuotojams reikėtų mokėti didesnius atlyginimus. Be to, padidėtų administracinės sąnaudos, nes tektų samdyti vežėjų atstovus, kurie tvarkytų šūsnis dokumentų.

Dėl šių pakeitimų Rytų ir Centrinės Europos vežėjų asociacijų atstovai pramynė nacionalinių institucijų ir parlamentų koridorius. Ir, atrodo, gana sėkmingai. Lietuvos Seimas kartu su kitų 10 Europos šalių parlamentarais pasinaudojo vadinamąja „geltonosios kortelės“ procedūra, kuri įpareigoja Europos Komisiją persvarstyti siūlomą teisės aktą. Kita vertus, matyt, kitaip ir būti negali, nes šiame šalies ūkio sektoriuje sukuriama beveik 6 proc. viso Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP).

Pagal dabar galiojančias taisykles, į kitą valstybę narę komandiruotiems darbuotojams taikoma siunčiančiosios šalies teisė. Paprastai darbdavys neprivalo tokiam darbuotojui mokėti didesnį nei minimalų priimančios šalies darbo užmokestį.

Tačiau ar tokiame kontekste girdime vairuotojų nuomonę? Viešojoje erdvėje vis išgirstame ne itin malonių istorijų, kurios stiprėjančių vairuotojų profesinių sąjungų balsu skamba vis garsiau. Žinoma, skamba, bet dar ne taip įtaigiai ir solidariai, kaip, pavyzdžiui, toje pat Prancūzijoje. Nes būtent Prancūzijos vairuotojų profesinės sąjungos, prieš kurį laiką surengusios nacionalinį streiką, atkreipė savo valdžios dėmesį į nesąžiningą, jų nuomone, vežėjų iš rytų konkurenciją. Ką turėjo mintyje prancūzų vilkikų vairuotojai, atsakymus, matyt, žino ne tik jie, bet ir mūsų vairuotojų atstovai.

Atrodytų, o ko gi čia piktintis, jei, pavyzdžiui, Lietuvos vilkikų vairuotojai, palyginus su kitų profesijų atstovų gaunamais atlyginimais, gauna gan didelį atlygį, prasidedantį nuo 1000 eurų į rankas. Toks atlyginimas gėdos nepadarytų ir kaimyninėse šalyse. Bet, pasirodo, ne viskas taip gražu, kaip kartais bandoma vaizduoti. Pasak vairuotojų atstovų, nė viena iš lietuviškų įmonių užsienyje neveža krovinių žymiai pigiau nei tos šalies vežėjai, tačiau vairuotojams mokamas atlygis skiriasi kartais. Maža to, Lietuvos įmonėse, teikiančiose tarptautinių pervežimų paslaugas, įsivyravusi gėdinga atsiskaitymo su vairuotojais praktika.

Dažniausiai oficialiai vairuotojui mokamas „lietuvišką minimumą“ 30 proc. viršijantis atlyginimas. Tuo tarpu, kitą ir dažnai didesnę vairuotojo algos dalį sudaro neapmokestinami dienpinigiai (komandiruotpinigiai), kurie lyg ir turėtų būti skirti baziniams vairuotojo poreikiams užtikrinti darbinės kelionės metu.

Keista, kad tokios didelės vairuotojo atlyginimo dalies padengimas dienpinigiais Lietuvoje yra norma. Juk tai labai nenaudinga tiek vairuotojui, tiek valstybei. Kokią pensiją ar ligos išmoka gaus vairuotojas, jei jam oficialiai mokama tik tokia alga? Štai vienas vairuotojas prisipažino, kad už 4 prasirgtas savaites iš „Sodros“ jis tegavo 162 eurus. „Aš sutikčiau gauti mažiau, mokėti mokesčius, kad tik galėčiau būti ramus dėl savo ateities“, - neseniai interneto portale teigė vienas vilkiko vairuotojas.

Be to, visiškai nepriimtina, kad „dienpiniginė“ algos dalis dar ir tampa darbdavių manipuliavimo darbuotojais priemone. Pasirodo, kad darbdavys gali sumokėti tiek 100 proc. sutartos dienpinigių sumos, tiek 75 proc., tiek 50 proc., o gali ir nieko nesumokėti. Dienpinigius galima skirti ir pagal principą „patinka/nepatinka“. Tai tikrai nėra europietiškų darbo santykių požymis ar, juolab, konkurencinio pranašumo priemonė. Todėl tokią praktiką reikia keisti kuo greičiau.

Kita vertus, tam reikia glaudesnio vežėjams atstovaujančių asociacijų ir profesinių sąjungų dialogo, noro siekti europinio kompromiso, kad būtų išgirstos visos pusės ir rasti sprendimai. Matyti, kad šiuo klausimu vyksta diskusijos. Sveikintina ir tai, kad, girdėdami abi puses, Lietuvos parlamentarai nori įtvirtinti nuostatą, kad atlyginimo priedai (taip pat ir dienpinigiai) negalėtų būti manipuliavimo instrumentu ir sudarytų iki penktadalio žmogaus gaunamo atlygio.

Reikėtų nepamiršti, jog siūlymai dėl komandiruojamų darbuotojų direktyvos apima ir kitų sričių darbuotojus – statybų, gamybos, paslaugų ir pan. 2014 m. maždaug 1,9 mln. darbuotojų buvo komandiruoti į kitą valstybę narę ir šis skaičius per penkerius metus išaugo beveik 45 proc. Todėl būtina įvertinti ir naujovių įtaką visiems ūkio sektoriams.

Europos Parlamente mes atidžiai sekame šiuos procesus ir laukiame naujų Europos Komisijos siūlymų. Tikiuosi, kad bus rastas tinkamas sprendimas, kad nenukentėtų nei verslas, nei darbuotojai ir kuris tenkintų visas šalis nares. Norėtųsi, kad būtumėme teisingi ir gerbtume kiekvieno žmogaus darbą. Nes Europos Sąjunga, visų pirma, reiškia žmogaus gerovę.