Iš tiesų, mūsų išmokama vidutinė senatvės pensija praėjusių metų pabaigoje buvo trečia nuo galo ES. Latvių pensijos buvo 29 eurais, o estų – net 127 eurais didesnės. Tačiau ikikriziniais 2008 m. mūsų statistiniai duomenys buvo daug geresni. Tuomet mūsų vidutinė senatvės pensija buvo 23 eurais didesnė už latvių ir tik 55 eurais mažesnė už estų. Sparčiai augant atlyginimams, mūsų pensijos irgi buvo didinamos. Tai buvo ypač aktualu augant kainoms. Panašiai elgėsi ir mūsų kaimynai bei daugelis kitų ES valstybių.
Tačiau nuo 2010 metų tuometiniai valdantieji konservatoriai ir liberalai sumažino pensijas ir kitas socialines išmokas. Buvome vienintelė taip pasielgusi valstybė. Tad visiškai suprantama, jog per dvejus metus mus savo pensijų dydžiais aplenkė kaimynai. Be to, mūsų finansines galimybes dosniau remti socialinės apsaugos sistemą sumažino įsipareigojimai mokėti dideles palūkanas komerciniams bankams už valstybės paimtas paskolas. Latviai pasielgė protingiau – pasiskolino iš Tarptautinio valiutos fondo gerokai palankesnėmis sąlygomis.
Nuo 2012 m. Lietuva atstatė pensijas į ikikrizinį lygį ir visas sukauptas lėšas skyrė sumažintoms pensijoms kompensuoti, o didinti jas pradėjo tik praėjusiais metais. Tuo metu mūsų kaimynai pensijas didino nuolat. Todėl dabartinė statistika neturėtų stebinti. Manau, jog laikas baigti ieškoti kaltų ir galvoti apie ateitį. Ką daryti, kad mūsų pensijos sparčiau didėtų ir ori senatvė taptų labiau pasiekiama?
Pirmiausia reikia tvirtos politinės valios tai daryti ir nekartoti buvusių klaidų. Naujame socialiniame modelyje numatytas pensijų indeksavimo mechanizmas turėtų užtikrinti, jog pensijos daugiau nebus mažinamos ir didės kartu su darbo užmokesčiu. Socialinio draudimo sistemos tvarumą turėtų padidinti tai, jog bazinė pensija ir aktyvios darbo rinkos politikos priemonės bus finansuojamos iš valstybės biudžeto.
Esu įsitikinusi, jog valstybinis socialinis draudimas (SODRA) turi likti mūsų pensijų sistemos pagrindas ir garantas. Tačiau žmonėms turi būti suteikta galimybė pasididinti savo pensijas, dalyvaujant investiciniuose pensijų fonduose, kurių veiklos finansiniai rezultatai pastaruoju metu gerėja arba kaupiant savarankiškai. Reikėtų labiau skatinti profesinių pensinių fondų steigimą. Jų naudą jau patyrė svetur dirbantys tautiečiai. Tačiau profesinių fondų dalyviai paprastai įgyja teisę į išmokas tik atidirbę nustatytą laiką. Todėl, norėdami padidinti emigrantų paskatas grįžti dirbti į gimtinę, turime sudaryti galimybę dalyvauti mūsų profesiniuose fonduose ir neprarasti svetur įgytų pensinių teisių.
Negalėčiau pritarti mokslininkų siūlymui tiesiogiai sieti tikėtiną gyvenimo trukmę, kuri nuolat didėja, su pensiniu amžiumi. Žinoma, priimant politinius sprendimus dėl pensinio amžiaus vėlinimo, būtina atsižvelgti į gyvenimo trukmės pokyčius, tačiau reikia įvertinti ir vyresnių žmonių padėtį darbo rinkoje, jų sveikatos būklę ir galimybes ilgiau dirbti. Europos Parlamentas įsitikinęs, jog vėlinant pensinį amžių būtina padėti vyresnio amžiau žmonėms išsaugoti profesinę sveikatą bei gebėjimus kuo ilgiau dirbti, suteikti jiems galimybių mokytis, pritaikyti darbo vietas ir išgyvendinti diskriminaciją dėl amžiaus.
Galimybės sparčiau didinti pensijas tiesiogiai priklauso nuo ekonomikos ir darbo rinkos. Kuo sparčiau augs mūsų ekonomika ir mažės „šešėlis“, kuo daugiau žmonių turės legalų darbą ir didesnius atlyginimus, kuo mažesnė bus emigracija – tuo gausesnis bus ir SODROS biudžetas.
Galime pasidžiaugti geromis pastarojo meto ekonominės raidos tendencijomis. Tačiau norėtųsi, jog darbo užmokestis didėtų dar sparčiau. Juk Lietuvoje BVP vienam gyventojui jau siekia 75 proc. ES vidurkio, o vidutinis darbo užmokestis – tik 35 proc. Matyt, nemaža dalis atlyginimų vis dar slepiasi vokeliuose ir nelegalioje darbo rinkoje. O ir darbdaviai dar neišnaudojo visų galimybių investuoti į savo darbuotojus. Juk sėkmingai konkuruoti bendroje ES darbo rinkoje galima tik normaliais atlyginimais ir geromis darbo sąlygomis. Tai lemia ir mūsų galimybes sparčiau didinti pensijas.