V. Blinkevičiūtė. Kur Lietuvai reikėtų gerokai pasitempti

Lietuvos, kaip ir dalies kitų Europos Sąjungos šalių, demografiniai rodikliai kelia nerimą ir verčia imtis skubių sprendimų. Esama gausybės priežasčių, kodėl Lietuvoje jauni žmonės atidėlioja arba nesiryžta susilaukti ir auginti daugiau vaikų. Bet tokiam apsisprendimui didelę įtaką daro ir valstybės socialinė politika.

Todėl vykdomajai valdžiai, norint paskatinti jaunas šeimas auginti daugiau vaikų, reikia prisiminti Gedimino Kirkilo vyriausybės (2006–2008 m.) demografinės politikos patirtį ir pasiekimus.

Koks nors skeptikas, matyt, paklaustų, ko ta Europos parlamentarė nerimsta ir pati, neturėdama vaikų, rūpinasi vaikų bei tėvų gerove? Atsakyčiau šmaikščiai vieno mero žodžiais: „Praėjusiais metais mokyklos duris pirmą kartą pravėrė net 29 tūkstančiai „Blinkevičiūtės vaikų“. Šie vaikai gimė 2008 metais, kai man teko dirbti socialinės apsaugos ir darbo ministre. Anuomet buvo priimti geri sprendimai dėl gimstamumo skatinimo ir mūsų šeimos sulaukė daugiau vaikų. Gaila, kad mūsų „sėkmės istorija“ tetruko dvejus metus. Konservatorių ir liberalų sąjūdžio vyriausybė turėjo kitokią, į drastiškus karpymus orientuotą, socialinės politikos viziją.

Vargu, ar verta idėjų ieškoti dešiniųjų ar komercinių struktūrų stovykloje, kai išmintingų sprendimų kryptis aiški – socialdemokratinė socialinė politika. Norint paskatinti jaunas šeimas susilaukti daugiau vaikų, reikia priemonių, kurias jau turėjome. Tai ir „vaiko pinigai“, ir nemokamas pradinukų maitinimas mokyklose, ilgesnės apmokamos motinystės – tėvystės atostogos (tai svarbu, kai stinga vietų lopšeliuose ir darželiuose) – visos šios priemonės davė apčiuopiamų rezultatų. Labai svarbu, kad šalia saugių darbo vietų tėvams (garantuoto ir normaliai apmokamo darbo) turėtume ir valstybės paramą patiems vaikams. Deja, dešinieji savo valdymo laikotarpiu jas atėmė. Vietoje to, konservatoriai nuolat diskutavo apie šeimos apibrėžimą.

Privalome kelti klausimą, kaip jaučiasi mūsų žmonės, ar tam tikri „laisvosios rinkos“ eksperimentai mums nekainavo per brangiai, skaičiuojant ne pelnus ar įmonių akcininkų dividendus, o demografinius praradimus: gimstamumo mažėjimą, nemažėjantį mirtingumą ir emigraciją.

Vilija Blinkevičiūtė

Turbūt sutiksite, kad vaikai turėtų jaustis laimingi. O vaikų laimė priklauso nuo tėvų laimės. Todėl privalome kelti klausimą, kaip jaučiasi mūsų žmonės, ar tam tikri „laisvosios rinkos“ eksperimentai mums nekainavo per brangiai, skaičiuojant ne pelnus ar įmonių akcininkų dividendus, o demografinius praradimus: gimstamumo mažėjimą, nemažėjantį mirtingumą ir emigraciją. Juk mūsų vertybė – žmogus, kiekvienas, nepaisant jo sukuriamos naudos. Stebina, kad prioritetą teikiame „biznio darymo“, „verslo laisvės“ reitingams, jie – svarbūs, bet ne svarbiausi. Tuo tarpu, neapeliuojame į GINI koeficientą (Gyventojų pajamų pasiskirstymo statistinį rodiklį) ir kitus piliečių gyvenimo kokybės skaičius, kuriuose atsispindi tikroji Lietuvos žmonių padėtis. Čia Lietuvai reikėtų gerokai pasitempti.

Būtent todėl šeimos pajamų užtikrinimas bei galimybė tėvams derinti darbą su gausėjančia šeima turėtų būti visų politikų misija. Bet pažvelkime, ką turime šiandien:

· Ar normalu, kad minimalią algą arba mažiau gauna beveik trečdalis (400 tūkst. iš 1,3 mln. dirbančiųjų; 2015 m. „Sodros“ duomenys) visų Lietuvos dirbančiųjų.? Tad apie kokį šeimų finansinį saugumą galime kalbėti? Todėl būtinas rimtas dialogas su darbdaviais ir profesinėmis sąjungomis dėl atlyginimų didinimo daugelyje sektorių. Džiugu, kad A. Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė ėmėsi laipsniškai didinti minimalią algą, bet tik tuo apsiriboti nevertėtų. Juk vaikams būtina užtikrinti ir tinkamą būstą, ir mitybą, sveikatos priežiūrą, ir mokslą bei išsilavinimą. Ar gali tai padaryti šeimos su minimaliomis pajamomis Lietuvoje? Todėl tėvams turi būti sudarytos sąlygos dirbti ir tuo pat metu rūpintis šeima;

· Reikėtų užtikrinti motinystės ir tėvystės bei vaiko priežiūros atostogas;

· Siekime, kad lopšeliai ir darželiai būtų prieinami net ir mažas bei vidutines pajamas gaunančioms šeimoms. Privačių darželių rėmimas valstybės pinigais nepagerins situacijos, kalbant apie demografiją – privatūs darželiai daugumai mūsų šeimų yra neįkandami, o ir prioritetas jų yra ne edukacija, o pelno siekimas;

· Daugelis jaunų tėvų šiandien, kad išlaikytų šeimas, yra priversti dirbti ne viename darbe ar prisidurti kitur, gal ir ne visai legaliais būdais. Todėl kyla klausimas, ar laimingi augs vaikai, matantys nuo kojų nuvarytus tėvus? Turime didelių problemų dėl alkoholizmo, dvasios ligų ir ankstyvo mirtingumo, ypač vyrų. Ar tai nėra susiję?

„Buvimas su vaikais gydo sielas“, – rašė Fiodoras Dostojevskis. Kita vertus, nereikia būti demografijos specialistu, kad pastebėtume ir atvirkštinį procesą – sprendimą susilaukti vaikų nulemia ir tėvų dvasinė savijauta. Ekonominė krizė ir jos išprovokuoti neišmintingi politiniai sprendimai – jau praeityje. Reikia pagirti A. Butkevičiaus vadovaujamą Vyriausybę, kad ji daro viską, kad ekonomika atsigautų. Dabar atėjo metas imtis investicijų į brangiausią Lietuvos turtą – žmones ir jų gyvenimo kokybę.

Argumentai, kad parama motinystei ir tėvystei yra per brangi, neįtikina, nes dažnai po jais slepiasi ideologija, atstovaujanti siauriems interesams. Prisiminkime, kad už įvairių geidžiamų skaičių ir racionaliosios ekonomikos imperatyvų – žmonių gyvenimai ir likimai. Todėl žvelkime tolėliau – į gerovės Lietuvos viziją, investuokime čia ir dabar – į žmonių gyvenimo kokybę. Socialinės investicijos nėra iššvaistyti pinigai. Investicijos į žmones visada atsiperka.