Su garsiąja Vijūnėlės dvaro istorija Druskininkuose ir su tuo susijusiu Vyriausybės nutarimo projektu, kaip parodė ir Antikorupcijos komisijos tyrimo išvados, buvo susijęs ne vienas aukštas pareigas einantis valstybės pareigūnas ir politikas. Kai kurie politikai, bandydami tai paneigti ir galbūt pridengti savo bendrapartiečių neskaidrią veiklą, dabar mėgina „perkelti“ atsakomybę tinkamai savo pareigas atlikusiems prokurorams. Šiems politikams tokie veiksmai garbės nedaro.
Mano įsitikinimu, prokurorai, vykdę ikiteisminį tyrimą, priėmė teisingą ir atsakingą sprendimą nenuslėpdami ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos. Tokiu būdu buvo apgintas viešasis interesas – visuomenei parodyta, kaip kai kuriais atvejais valdoma mūsų valstybė. Tiktai į naudą išėjo tai, kad kai kurių aukšto rango politikų pokalbiai, jų greičiausiai neteisėti tarpusavio veiksmų derinimai ir sprendimų priėmimai tapo vieši ir matomi plačiajai visuomenei.
Druskininkų dvaro statybų ir skubaus Vyriausybės nutarimo pakeitimo istorija iliustruoja, kaip stipriai Lietuvoje dar yra įsišaknijusi pažinčių ir vadinamoji „telefoninė“ teisė, kokie yra neskaidraus valstybės valdymo pagrindiniai principai. Jeigu to nekelsime viešumon – situacija negerės.
Todėl teisingas ir pilietiškas buvo ne tik prokurorų sprendimas leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo aplinkybėmis, bet ir pareikalauti politinės bei tarnybinės atsakomybės iš šiame tyrime užfiksuotų asmenų.
Neišeina likti aklam ir kurčiam, kai aplinkos ministras K. Trečiokas mano vadovaujamai Antikorupcijos komisijai teikia klaidinančią informaciją, nurodydamas, kad niekas jam spaudimo nedarė, esą apie jokią teismo bylą jis nežinojo ir Druskininkų meras Malinauskas prieš sprendimo priėmimą Vyriausybėje jam neskambino. Tai paneigia ikiteisminio tyrimo duomenys. Beje, prieš teikiant informaciją Antikorupcijos komisijai K. Trečiokas buvo įspėtas, kad yra visiškai atsakingas už savo žodžius.
Jeigu dabar kalbėtume apie privatų žmonių gyvenimą, žinoma, tokius duomenis viešinti yra draudžiama. Tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo nieko apie privatų žmonių gyvenimą. Kas ten yra – tai konkrečių politikų, valstybės tarnautojų tarpusavio pokalbiai, atsiradę svarbių teisės aktų pakeitimo kontekste. Ar visuomenė neturi teisės žinoti to, kaip valstybėje priimami sprendimai? Turi.
Šių dienų politiniai įvykiai ir jų kontekstas yra proga dar kartą prisiminti svarbią pamoką. Negalima vogti tikėjimo valstybe – reikia sąžiningai dirbti savo darbą. Tada nereikės dangstytis išsigalvotomis istorijomis ir kaltinti aplinką bei aplinkinius.