Čia gyvena, dirba ir kuria net 128 tautybių žmonės. Priminsiu, kad beveik 19 procentų vilniečių – lenkai. Ir tai nėra kažkokie kolonistai ar atvykėliai iš Lenkijos. Tai mūsų – Lietuvos lenkai. Dar 14 procentų – rusai. Ne Rusijos, o mūsų rusai, kuriems ši žemė yra gimtoji. Nors lietuvių Vilniuje mažiau nei 60 procentų, tačiau visiems vilniečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, rūpi tie patys klausimai: darbas, saugumas, jų vaikų ateitis.
Lietuva visais laikais garsėjo savo tolerancija visų tautybių žmonėms ir pakantumu skirtingų religinių bendruomenių atžvilgiu. Būtent tokios išmintingos ir jungiančios politikos dėka Lietuvos valstybė sugebėjo palikti ryškų pėdsaką istorijoje.
Kas kaltas, kad dabar atskirų tautybių žmones bandoma atskirti, supriešinti su Lietuva ir lietuviais? Atsakymas tik vienas – netoliaregiška pagrindinių Lietuvos partijų politika ir kai kurių politinių darinių, kurie nesistengia siūlyti svarbių vilniečiams problemų sprendimo būdus, o tik eksploatuoja tautiškumo jausmą, neatsakingi ir savanaudiški veiksmai.
Būtent nelogiškas kai kurių politinių partijų užsispyrimas neleisti atskiruose vietovėse tankiai gyvenantiems kitų (ne lietuvių) tautybių žmonėms plačiau naudoti savo kalbą (kuo blogai vietoviese, kur daugumą gyventojų yra lenkai, leisti šalia lietuvių kalba pateikiamų gatvių pavadinimų iškabinti ir pavadinimus lenkų kalba?) ir sąlygojo tokių politinių reiškinių kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija stiprėjimą. Jausdami priešišką politikų nusistatymą, vietiniai lenkai ir rusai apjungė jėgas ir leido šiai politinei jėgai sustiprinti pozicijas Vilniuje.
Tačiau laikai keičiasi ir su valdžioje esančių politikų požiūrio į tautines mažumas pokyčiais keičiasi ir pačių Lietuvos lenkų ir rusų politikos supratimas.
Taisomos konservatorių klaidos
Džiugu, kad dabartinė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nacionaliniu lygiu taiso ankstesnių ir ypač konservatorių vyriausybės klaidas. Tai nėra lengva, nes sugadinti santykius gali per vieną dieną, o tam kad juos atkurtum, gali prireikti ne vienerių metų. Vis dėlto pažanga yra.
Jau nuo kitų metų Lietuvoje vėl pradės veikti Tautinių mažumų departamentas, kurį 2009 metais savo nutarimu panaikino Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė.
Tai puiki proga pasitempti ir atskirų miestų savivaldybėms, nes Departamentas veiks ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir dalyvaus formuojant tautinių santykių politiką savivaldybėse, rūpinsis bei stebės kaip yra paisoma tautinių mažumų atstovų teisių ir interesų atskirose savivaldybėse.
Žmonėms, siekiantiems išsaugoti savo tautinį tapatumą, nebereikės minti europinių įstaigų slenksčius ir siųsti laiškus į Briuselį. Pagalbos jie sulauks čia pat – savo tėvynėje.
Pagarba kitų tautybių žmonėms ir kitų nuomonei – demokratinės valstybės stiprybės pamatas
Labai svarbu yra branginti unikalų Lietuvos ir ypač Vilniaus istorinį paveldą – daugiatautiškumą. Skirtingi žmonės čia nuo senų laiku sėkmingai sugyveno ir kartu kurė Lietuvos istoriją. Gerbdami savo kaimynų kilmę, jų puosėliajamas tradicijas ir kultūra praturtiname ir savo vidinį pasaulį. Tik išmokę neteisti iš anskto, o gerbti kitų nuomonę galėsime džiaugtis tikrais demokratijos pranašumais.
Nors paskutiniu metu buvo madinga iš kitaip mastančių greitai vaizduoti „kvailokus priešus“ (ir nesvarbu ar tai būtų rusiškų televizijos kanalų žiūrovai, ar referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatoriai, ar už galimybę savo mietelyje šalia lietuviško gatvės pavadinimo iškabinti ir užrašą lenkų kalba pasisakantys Lietuvos piliečiai), tačiau tokie laikai turi nuieiti į praeitį, nes dirbtinis susipriešinimas niekada neduos teigiamų rezultatų.
Džiugu, kad pagrindinėse Lietuvos politinėse partijose daugėja tautinių mažumų atstovų, kurie galės realiai prisidėti prie visų valstybei aktualių klausimų sprendimo. Būtent rusų ir lenkų atstovų aktyvus dalyvavimas pagrindinių partijų veikloje padės greičiau ir efektyviau spręsti ir šioms tautinėms grupėms rūpimus klausimus.
Lenkų partijos tikslai – kiti
Panašu, kad stiprėjant Vyriausybės dėmesiui tautinėms mažumoms, artėja juodos dienos ligi šiol didžiausia tautinių mažumų gynėja Vilniuje pasiskelbusiai Valdemaro Tomaševskio Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA).
Pastarųjų metų šios partijos veiksmai liudija, kad ji neturi intereso spręsti tautiečių problemas. Greičiau priešingai – partija rūpinasi tik reitingais. Gal tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl būdami Vyriausybės koalicijoje LLRA atstovai nė karto nekėlė tautinėms mažumoms aktualių klausimų. O kai pamatė, kad jų populiarumas dėl neveiksnumo rinkėjų akyse ėmė smukti, artistiškai sudėjo regalijas ir paliko Vyriausybę.
Juk paprasčiau sugrįžti į savo valdomus rajonus ir pasitelkus administracinį aparatą, valdantį viską nuo švietimo iki pašalpų mokėjimo, bauginti žmones: nebalsuosi – išmesim iš darbo, mokysi vaikus lietuviškai – atimsim pašalpą. Esant tokiais politikai nenuostabu, kad šalia Vilniaus esantys Šalčininkai (ilgą laiką valdomi LLRA atstovų) – vienas skurdžiausių Lietuvos regionų.
O juk visų tautybių žmonių norai yra vienodi - turėti darbą, leisti vaikus į mokyklą, padoriai gyventi. Todėl baime paremti metodai – praeitis. Baime amžinai nevaldysi. Ji blėsta. Lenkų, rusų, baltarusių tarpe daugėja išsimokslinusių, jaunų žmonių, kurie atskiria grūdus nuo pelų ir darbus nuo kalbų. Ir supranta, kad norint pasiekti realių rezultatų reikia dirbti išvien su visų tautybių žmonėmis, sprendžiant visiems Lietuvos piliečiams aktualias problemas.