V. Gedvilas. Penkios priežastys, kodėl jaunimui reikia eiti tarnauti

Valstybės gynimo taryba vienbalsiai nutarė, jog privalomoji karinė tarnyba Lietuvoje vėl turi būti grąžinta. Galutinį sprendimą dar turės priimti Seimas, tačiau bent jau aš asmeniškai neturiu didelių abejonių, kad jis bus toks pat.

Šis komentaras – ne apie tai, ką tai reiškia pasauliniu, transatlantiniu, europietiškuoju ar kitais globaliais kontekstais. Šįkart norisi labai trumpai akcentuoti žinias ir vertybes, skirtas visų pirma vidaus vartojimui. Jei dar konkrečiau – jaunimui, kurio galimai laukia privalomoji karinė tarnyba, taip pat ir jų tėvams. Apie tai, kodėl tarnyba yra naudinga ir reikalinga. Štai penkios pagrindinės priežastys:

Patriotiškumas

Regis, seniai iš mados išėjęs žodis. Ką jau bekalbėti apie patį jausmą. Visgi sakykite ką norite, tačiau būtent karinė tarnyba yra ta terpė ir vieta, kur ir žodis, ir jausmas įgauna ir prasmę, ir vertę. Net didžiausi nihilistai, cinikai ar viskam abejingi jaunuoliai, praėję savanoriškus ar privalomuosius mokymus, tai pripažįsta. Kariuomenė – tai vieta, atverianti akis, priverčianti atrasti naujas vertybes. Esmines, tokias kaip patriotizmas – taip pat.

Gatvė

Žinome, kiek šauktino amžiaus jaunuolių renkasi gatvės gyvenimą ir kelią. Dėl to, kad nesimokė. Dėl to, kad neranda darbo. Nemato prasmės ar neturi galimybių. Gatvė su savo pavojais – visuomet šalia, o įsitraukus į gatvės gyvenimą išlipti tikrai sudėtinga. Todėl kariuomenė – bene geriausias įmanomas gatvės pakaitalas. Apsauga nuo gyvenimo, kurio horizonte šviesių spalvų nematyti. Skiepas nuo noro nusikalsti.

Fizinė būklė

Daug kartų esu rašęs ir kalbėjęs apie tai, kad mūsų jaunimo fizinė būklė kasmet vis prastėja ir prastėja. Tai įrodė ir Lietuvos sporto universiteto kartu su partneriais atlikti moksliniai tyrimai. Priežasčių daug: nuo pačių jaunuolių nenoro, tingėjimo – iki sąlygų neturėjimo bei rimtos, nuoseklios valstybinės sporto politikos stygiaus. Kariuomenė – tai vieta, kur jaunimo fizine būkle bus pasirūpinta kone maksimaliai. Vieta, kur visi be išimties atėję išeina kur kas stipresni bei sveikesni. Su didele tikimybe, kad rūpestis asmenine fizine būkle taps labai sveikintinu ir nuolatiniu įpročiu.

Psichologinė būklė

Ne mažiau svarbu nei fizinė. Tiesą sakant, abi labai glaudžiai susijusios. Kariuomenė – tai vieta, kurioje jaunuoliai išmokomi daug ko, o ypač – pagarbos vyresniems (rangu ir ne tik), tvarkos, švaros, disciplinos ir begalės kitų dalykų, kurie, kaip mėgstama sakyti, „sutvarko smegenis“. Ar „išvalo“ jas. Nuo kenksmingų, nereikalingų, nenaudingų elementų. Tarnavęs žmogus yra kur kas rimtesnis, stabilesnis, gerokai tvirčiau ant kojų (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) besilaikantis individas.

Mokykla

Kariuomenės nepalyginsi nei su viduriniu, nei su profesiniu, nei su aukštuoju išsilavinimu. Tai visai kitokio stiliaus, kitokios krypties – bet vis dėlto mokykla. Kai kurie ją vadina „gyvenimo mokykla“ – ir tame yra tikrai nemažai tiesos. Mokykla apie vertybes, apie ryžtą, apie drąsą, baimės įveikimą. Apie atsakomybę už save ir tą, kuris šalia. Apie tikslą ir jo siekimą. Apie komandinį darbą, apie dalijimąsi pareigomis, apie pasitikėjimą, apie pasiekimą tų tikslų, kurie dar vakar atrodė nerealūs ir neįmanomi.

Galbūt, kažkas tai perskaitęs raukysis. Šypsosis arba šaipysis. Prieštaraus ir priešgyniaus. Sarkastiškai juoksis. Nes juk kalbėti apie dalykus, kurie visiems žinomi, tačiau dėl įvairių priežasčių nutylimi ar neminimi, nėra itin populiaru.

Tačiau paklauskite privalomąją tarnybą dabar atliekančių ar jau baigusių jaunuolių – ar tai tiesa? Ar šie penki išvardyti pliusai yra teisingi, ar jie apskritai tikri? Aš klausiau. Ir jau daug kartų. Atsakymas kaskart būdavo vienas ir tas pats: tai tikra. Tai veikia. Ir visai ne gėda nei tuo vadovautis, nei tuo tikėti.

Pabaigai labai norisi pateikti Izraelio – valstybės, į kurią norime lygiuotis daugeliu aspektų – pavyzdį. Visuotinai žinoma, koks ten požiūris į kariuomenę ir tarnybą joje. Dvejojančių ar to nesuprantančių nėra. Priešingai – jaunuoliai ten veržiasi. Nes žino, jog be atliktos tarnybos tu – niekas. Žmonės net iš užsienio, palikę karjerą ir galimybes, grįžta tam, kad atiduotų duoklę šaliai ir sau. Ten tarnyba – garbės reikalas. Merginoms taip pat. O tėvai kur kas mieliau renkasi tarnybą atlikusį žentą, nei jos išvengusį.

Ar ne dėl to Izraelis yra stipri, pažangi ir moderni valstybė? Viskas prasideda nuo požiūrio ir asmeninio indėlio.