Švietimo sistemoje reikalingi dideli pokyčiai, bet gal galima kažką padaryti jau dabar? Šiandien, kai mokslo metai jau į pabaigą, o iki naujų liko dar visa vasara, kelia rūpestį viena iš pagrindinių moksleivių mokymo priemonių – bendrojo ugdymo dalykų vadovėliai. Problemą apie per mažą dėmesį naujiems vadovėliams žino visi. Mokytojų apklausos ją įvardina kaip pagrindinę, bet sprendimų nesigirdi. Negi taip sudėtinga?
PISA (Programme For International Student Assessment) – tai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) vykdomas tarptautinis penkiolikmečių tyrimas siekiant palyginti ir įvertinti šalių švietimo sistemas. Lietuva nuo 2004 m. yra viena iš daugiau kaip 70 valstybių dalyvaujančių tyrime, tačiau mokinių pasiekimai skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse nedžiugina – bendras Lietuvos rezultatas niekada nesiekė tyrime dalyvaujančių šalių vidurkio ir kas liūdniausia – rezultatas su kiekvienu tyrimu tik prastėja.
Daug priemonių, kaip pagerinti moksleivių rezultatus jau buvo išvardinta, tačiau jų veiksmingumą dar reikėtų pamatuoti. Vienas švietimo gelbėjimo ratas buvo mestas liberalizuojant mokinio krepšelį. Rodos, ir labai teisinga, daug kam patinka. Tačiau esu beveik įsitikinęs, kad PISA tyrimų rezultatams tai gali turėti neigiamą poveikį. Kaip? Gana paprastai.
Aš tikiu, kad mokytoja, kuri prieš 25 metus mokė mane mokykloje, galėtų dėstyti ir mano vaikams. Tačiau netikiu, kad ji gali juos mokyti iš tų pačių vadovėlių, iš kurių mokė ir mane. Mano nuostabai – tai ne tik įmanoma, bet greičiausiai ir daroma. Šiuo metu valstybė neturi jokios informacijos apie tai, kokie vadovėliai, kokiose mokyklose naudojami. Tai kas galėtų paneigti, kad kur nors mažo miestelio mokykloje moksleiviai mokomi iš vadovėlio, išleisto pirmaisiais nepriklausomybės metais?
Įdomu ir tai, kad iki 2012 m. buvo rengiamas „Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąrašas“, kuriame buvo akredituoti 1283 vadovėliai. Tame sąraše galima rasti ir 1992 m. išleistų vadovėlių. Tad mokyti iš tokių vadovėlių pasirodo visai legalu. Matyt, tai puikus pasiteisinimas vis mažesniam naujų vadovėlių pirkimui. Reiktų atminti, kad ugdymo programos vidutiniškai keičiasi kas 4-5 metus.
Apklausos rodo, kad visi mokytojais, kaip pagrindinę mokymo priemonę išskiria vadovėlį. Dar 2008 metais mokyklos jų įsigydavo apie 1 mln. 200 tūkst. 2009 m., atėjus krizei – apie 700 tūkst. O liberalizavus mokinio krepšelį 2012 metais – vos 400 tūkst. naujų vadovėlių kasmet.
Gal mažėjimą galėtų atspindėti ir moksleivių mažėjimas mokyklose, tačiau tikrai ne 3 kartus per 4 m. Lietuvos leidėjų asociacija skelbia, jog iš 7,2 mln eurų, rekomenduojamų skirti ugdymo priemonėms, vadovėliams skiriami tik 4,2 mln. eurų. O tai yra vos 0,4% nuo visų švietimui skiriamo finansavimo.
Išvados peršasi tokios, kad mokymo priemonių sąvokos išplėtimas, siekiant mokyklų savarankiškumo, smarkiai pagilino lėšų trūkumo vadovėliams klausimą. Prisiminkime ir PISA tyrimų rezultatus – mokantis iš prieš du dešimtmečius išleistų vadovėlių, jie tikrai negerės. Manau, kad turinys, pateikiamas mokyklose, yra neatsiejamas nuo geresnių rezultatų. Tai patvirtina ir mokytojų apklausų rezultatai, kur vadovėlis yra įvardijamas kaip pagrindinė mokymo priemonė.
Todėl siūlau visų pirma peržiūrėti bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąrašą ir išbraukti iš jo ne tik 1992 m. išleistus rekomenduojamus vadovėlius, bet ir tuos, kurie nebeatitinka dabartinių bendrojo ugdymo programų. O antra – tikslinti savoką „Mokymo priemonės“ ir aiškiai atskirti vadovėlius ir kitas ugdymui skirtas priemones, tokias kaip kėdės, stalai ar klasės įranga.
Kokybiška mokomoji medžiaga – tai vienas iš pirmųjų žingsnių gerinančių moksleivių išsilavinimo kokybę. Žinoma, yra ir kitų taisytinų vietų švietimo sistemoje, bet pradėkim nuo to, kas konkretu!