Beveik visos partijos galų gale pritarė, jog status quo, egzistuojantis Lietuvos švietimo sistemoje, privalo būti judinamas. Nors reformų reikia tiek mokykliniame, tiek universitetiniame lygmenyje, tačiau pernelyg dažnai diskusijose ir sprendimų priėmime yra pamirštamas, mano galva, svarbus švietimo komponentas – kūrybingumas.
Daliai švietimo srityje dirbančių valstybės tarnautojų, biurokratų kūrybiškas švietimas skamba kaip keiksmažodis, utopija ir oksimoronas. Daugelis galvoja, jog skatindama kūrybingumą valstybė ieško ar siekia užsiauginti savo Mocartą, Van Gogą ar Einšteiną, tačiau reikia galų gale akcentuoti, kad tai visiškai priešingas įsivaizdavimas reiškinio, kurį mes sutinkame kasdien. Tai žymiai paprasčiau, nei mums bando įteigti (ir kartais išgąsdinti, idant paliktume juos ramybėje) Švietimo ir mokslo ministerijos biurokratai. Kūrybingumą apibrėžčiau kaip rinkinį smalsumo, pasitikėjimo savimi, išradingumo, kritinio bei strateginio mąstymo – savybių, kurios vertinamos ir akademinėje srityje, ir darbo rinkoje.
Europos Komisijos daryta visų ES šalių mokytojų reprezentatyvi apklausa (Creativity in Schools in Europe: A survey of Teachers) parodė bendrą Europos pedagogų konsensusą dėl kūrybiškumo svarbos mokyklose. Apie 95 proc. apklaustųjų mokytojų pritarė, jog kūrybiškumo galima mokyti mokyklose, jį siejant su bet kuria mokyklose dėstoma – tiek tiksliųjų ir gamtos, tiek humanitarinių mokslų – disciplina. 90 proc. respondentų tvirtino kūrybiškumą esantį fundamentaliu įgūdžiu; beveik tiek pat apklaustųjų patvirtino, jog kūrybiškumas yra ypatingai svarbus visose gyvenimo sferose. Tyrimas išryškino ir esminį ES mokytojų sutarimą – kūrybiškumo gali būti išmokoma (šiam teiginiui pritarė daugiau nei 70 proc. apklaustųjų).
Kalbant apie dabartinę padėtį, kiek daug dėmesio mokyklos skiria kūrybiškumo lavinimui, tyrimas parodo, jog mokyklų programų viršūnėje rikiuojasi atkaklumo, atsakingumo, disciplinos savybių lavinimas, o kartu ir kūrybiškumo. Tačiau Lietuva šiuo atveju iškrenta iš Europos konteksto, nes prioritetų hierarchijoje kūrybiškumo ugdymas mūsų šalyje yra ženkliai mažesnis.
Perspektyvos
Ramūnas Karbauskis po rinkimų dar kartą įvardijo, jog Švietimo ir mokslo ministerija, jo manymu, Lietuvai yra pati svarbiausia. Valstiečiai žalieji, kurie rinkimų kampanijos metu gana paranojiškai šūkavo, jog visa Vyriausybė bus sudaryta iš profesionalų, rodos, šiandien susiduria su nemalonia tiesa: ne taip lengva rasti profesionalų, o ypač – švietimo politikos.
Nepriklausomai nuo to, pavyks ar nepavyks Valstiečiams rasti taip apdainuotus profesionalus, žmones ministrų portfeliams valdantieji privalės rasti. Čia iškyla atsakomybė naujos Švietimo ministerijos komandai, o kartu ir Seimo komitetui, imtis atitinkamų pertvarkų, kad Lietuvos mokyklose kūrybiškumas nebūtų antro plano klausimas.
Kalbant konkrečiau, pirmiausia reikia supažindinti ir ruošti mokytojus mokinių kūrybinio mąstymo ugdymui, įtraukti kūrybiškumo augimą kaip siektiną tikslą į mokyklines programas, jį apibrėžiant per žingeidumo, vaizduotės, kritinio ir strateginio mąstymo lavinimą, bei kultūriniais renginiais (spektakliais, koncertais) skatinti bendrąjį mokinių estetikos suvokimą.
Galų gale, mąstyti out of the box. Didžiausi autoritetai mokyklinio amžiaus vaikams yra visuomenėje žinomi menininkai, savo srities žinovai, todėl, pavyzdžiui, mokyklos galėtų būti įpareigotos vieną kartą per mėnesį suorganizuoti renginį, susitikimą su mokinius įkvepiančiu žinomu žmogumi. Tai būtų trumpas ir abstraktus rekomendacinis paketas šalia būsimų švietimo reformų. Viena yra aišku – norint pasiekti realų skirtumą, reikia ne tik formalių procedūrų (įstatymo projektų, teisės aktų), bet ir neformalaus, subsidiaraus kontakto su mokyklomis, mokytojais ir mokiniais.
Nors opozicijos darbas atrodo yra paprastas – neleisti atsipalaiduoti valdantiesiems, reikšti konstruktyvią, į geresnius rezultatus vedančią kritiką, tačiau esu pasiruošęs tiek Seimo nariui priklausančiomis formaliomis procedūromis, tiek neformaliomis priemonėmis padėti mokykloms išugdyti kūrybingą asmenį.