V. Kernagis. Sausio įvykių pasakojimas: daina, pergalė ir neužmirštuolė

Artėjant Sausio įvykių metinėms ir iškilmingiems minėjimams, dažnai stengiamės prisiminti, ką veikėme, kur buvome, kaip jautėmės tomis tragiškomis, tačiau kartu ir pergalingomis sausio dienomis.

1991 m. sausio 11 d. jau prasidėjus neramumams visoje šalyje bei sovietų kariškiams ką tik užėmus Spaudos rūmus, mano tėvas, Vytautas Kernagis, sulaukė telefono skambučio, kurio metu buvo pakviestas surengti koncertą Aukščiausios Tarybos gynėjams, siekiant juos įkvėpti ir šiek tiek praskaidrinti mintis. Padėjęs telefono ragelį, jis atsisuko į mane ir tarė: „Važiuosim kartu. Tau, Vytai, reikia tai pamatyti“. Nors tuo metu buvau tik keturiolikmetis, viską prisimenu tarsi tai būtų vykę vakar – prie Aukščiausios Tarybos susirinkusią tūkstantinę minią, kuri dainavo lietuvių liaudies dainas, kartu meldėsi, dalinosi arbata bei sumuštiniais.

Prieš patenkant į Aukščiausią Tarybą, tomis dienomis supanašėjusią su karo lauko štabu, turėjome įveikti ilgas ir nuodugnias apsaugos procedūras bei patikrinimus. Viduje aplinka mane, keturiolikmetį paauglį, taip pat nustebino: smėlio maišai, medžiokliniai šautuvai, sulankstomos lovos, ramūs bei tvirti savanorių gynėjų veidai.

Aukščiausioje Taryboje praleidome kelias geras valandas, per kurias tėvas kalbėjosi su viduje esančiais savanoriais, politikais, dalinosi žiniomis bei surengė koncertą Seimo rūmų gynėjams. Nors nerimą ir susijaudinimą tėvas bandė nuslėpti, tačiau tai buvo aiškiai matoma, kai jis pamiršo ,,Išeinu“ dainos akordus bei tik iš keliolikto karto sugebėjo pradėti vieną geriausiai žinomų savo dainų. Visą tai fiksavau mūsų senąja vaizdo kamera.

Turbūt, būdamas keturiolikmetis, iki galo nesuvokiau, ką iš tiesų mūsų valstybei reiškė tos lemtingos sausio dienos ir naktys, per kurias sprendėsi, kur toliau eis Lietuva. Į priekį – laisvę, ar atgal – į sovietinę pilkumą.

Tomis sausio dienomis tiek tarp lauke, tiek tarp Aukščiausios Tarybos rūmuose susirinkusių žmonių kai kas buvo labai aiškiai jaučiama – neįmanoma buvo pajusti jokio baimės kvapo. Greičiau ryžtingas, herojiškas įsitikinimas, jog esame čia dėl teisingo tikslo – laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, todėl baimės jausmas tomis dienomis buvo svetimas.

Pilni prisikaupusių įspūdžių ir pozityvios nuotaikos, matant Aukščiausioje Taryboje ir šalia jos vyravusią vienybę, su tėčiu važiavome namo ir kalbėjome apie laisvę, nepriklausomybę, Lietuvą, jos ateitį bei darbą vardan jos. Dabar suprantu, jog tokios akimirkos ir dialogai formavo mano vertybes, kurias šiandien stengiuosi perduoti savo vaikams.

Visgi šiandien tebeaktualus didžiulis klausimas – kaip perduoti tų dienų patirtį, reikšmę ir pamokas žmonėms, neprisilietusiems prie Lietuvai kertinių 1991 m. sausio įvykių? Galime nuklysti į nesibaigiančias diskusijas dėl švietimo sistemos, istorinės atminties, šių dienų minėjimo Lietuvos mokyklose ir t. t. Tačiau, mano požiūriu, tokių netolimos Lietuvos istorijos patirčių minėjime bei išlikime esminis yra pasakojimo motyvas. Tėvų bei senelių pasakojimai vaikams ir anūkams. Asmeninis pokalbis su artimaisiais padės įsiminti ir suprasti šių dienų reikšmę žymiai geriau nei bet koks tekstas istorijos vadovėlyje.

Be asmeninio kontakto, prisimenant Sausio 13-ąją, svarbu plėtoti laisvės ir aukos simbolius. Kaip ir minint kitas mūsų valstybei fundamentalias datas, simboliai vaidina didžiulę reikšmę įamžinant praeities įvykius. Neužmirštuolės žiedas – Sausio 13-osios aukos bei pergalės simbolis. Lietuvos laimėjimo, kuris kaskart turi būti deramai paminimas, vertinamas bei branginamas.

Šiomis sausio dienomis į atlapus įsisegti neužmirštuolę – būtinas kiekvieno Lietuvos laisvę branginančio piliečio veiksmas. Juk beginkliai žmonės drąsa ir ryžtu laimėjo prieš iki dantų apsiginklavusią imperiją – todėl švęskime tai. Švęskime Lietuvos pergalę!