Pirma, norėčiau kreiptis į tokią gąsdinančią retoriką vartojančiuosius ir jų besiklausančiuosius. Tikrasis Trakų kultūrinis, istorinis ir gamtinis paveldas yra unikalus, ir privalo būti apsaugotas. Vis dėlto susitikimai su Trakų miesto vadovybe ir verslo atstovais privertė sunerimti dėl miesto „užsikonservavimo“, investicijų stygiaus, piktnaudžiavimo paveldo argumentu ir iš visų šių reiškinių gimstančio fakto, jog Trakai nusėti apleistais namais. Puikiose miesto vietose įsikūrę pastatai yra nejudinami, nykstantys, sienos sutrūkusios. Ilgai netruks, kol šie pastatai taps avarinės būklės.
Taigi problematika aiški. Trakai yra mūsų istoriškumą ir valstybingumą liudijantis miestas, gamtos papuoštas nuostabiomis panoramomis, peizažais, ežerais ir nuo mūsų valstybės sostinės nutolęs tik 30 km. Miesto istoriškumas ir geografinė vietovė yra tiesiog sutverta klestėjimui, tačiau šiandien yra kitaip.
Pasižvalgykime po pasaulį
Praktiškai kiekvienam istoriniam bei verslui patraukliam miestui kyla dilemos dėl šių dviejų, kai kurių asmenų nuomone, nesuderinamų terminų — paveldo ir investicijų — harmonijos. Mūsų kaimyninėse valstybėse gausu pavyzdžių, kaip šimtus metų skaičiuojantys miestai suderina miesto paveldo išlaikymą su miesto klestėjimu.
Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Pietryčių Lenkijoje įsikūręs Zamostės (lenk. Zamość) miestas vykdo viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projektus, kurių metu tam tikros viešojo sektoriaus teikiamos paslaugos perduodamos į privataus verslo rankas, darant prielaidą, jog viena pusė kai kurias paslaugas gali tiekti efektyviau nei kita. Tokiu atveju užtikrinama geriausia paslaugų kokybė per abiejų sektorių bendradarbiavimą.
Veronoje, viename iš Italijos kultūrinių perlų, kiekvienas bent kiek istorinės ir kultūrinės vertės turintis monumentas įtrauktas į griežtai saugomų objektų specialų sąrašą, tačiau kartu miesto valdžia sukūrusi internetinius portalus, skatinančius investuoti Veronoje (pvz., investinverona.it), kurie pateikia konkrečius pasiūlymus verslo plėtrai, pristato infrastruktūrines galimybes.
Ir kaip nepaminėjus Estijos. Tartu — vienas seniausių Estijos miestų, istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar XI a. taip pat sugeba rasti darną tarp paveldo išsaugojimo bei inovacijų ir investicijų. Tartu veikia Patarimų verslui fondas, suteikiantis potencialiems investuotojams iki 5 valandų nemokamas konsultacijas teisiniais, mokesčių, verslo valdymo, marketingo ir buhalteriniais klausimais. Kitaip tariant, fondas pasirūpina, „apšildo“ ir gerai nuteikia į Tartu ateinantį investuotoją. Tuo tarpu, komunikaciją tarp viešo ir privataus sektoriaus bei naujai besikuriančių verslų užtikrina Tartu mokslų parkas — seniausia tokio tipo institucija Baltijos šalyse. Mokslo parkas vykdo projektus, kuriais siekiama eliminuoti komunikacijos tarp verslo sektoriaus bei gyventojų trūkumą, tobulinti bendradarbiavimą tarp verslo ir valdžios naudojantis moderniomis technologijomis.
Tai tik keli iš tūkstančių gerųjų pavyzdžių, kaip senieji Europos miestai pritraukia investicijas, plečiasi ir auga visomis prasmėmis. Grįžtant prie Trakų atvejo, žinoma, jog nepavyks imti ir Trakams tiesiogiai pritaikyti Zamostės, Veronos ar Tartu pavyzdžio. Tačiau gairės į klestėjimą išryškėja: įstatymiškai apsaugoti tikrąjį, istorinį (ne sovietinį) miesto paveldą. Trakai turi prabangą neužsiiminėti investicijų kvietimu, nes pats verslas noriai ir aktyviai siekia investuoti Trakuose, tačiau esmė — pasitikti, sudaryti sąlygas bei nesipriešinti diegiamiems projektams.
Šiandien Trakų istorinis nacionalinis parkas (TINP) bei jo vadovas G. Abaravičius yra esminis darnios Trakų plėtros ir progreso stabdis, kurį identifikuoja tiek Trakų miesto valdžia, tiek verslas. Paprasta situacijos iliustracija: senyvo amžiaus moteriai, norinčiai savo namo durų staktą pasikelti 20 cm reikia kreiptis į TINP leidimo, raštų, kartografinio vietos žemėlapio ir t. t.
Pavyzdžiui, Trakų miesto ligoninė, gavusi Šveicarų paramą, norėjo ant sutapdinto (plokščio) savo trijų aukštų pastato stogo įsirengti saulės energijos kolektorius — vieną naujausių įrenginių saulės energiją naudojantis vandens pašildymui pastatuose — to padaryti negali, nes Trakų miesto planavimą su padidinamuoju stiklu prižiūrintis TINP pateikia dešimto dešimtmečio pradžios kartografinę schemą, kurioje jokių saulės kolektorių (!) nėra, taigi, TINP teigimu, ir negali būti. Gerai, kad Didžiajam kunigaikščiui Vytautui įsakius pastatyti Trakų pilį nebuvo TINP, nes parko vadovybė tikrai nebūtų leidusi užsiimti vizualine kraštovaizdžio tarša.
Kurioziškiausia, jog ne tik paprasti miesto gyventojai ar verslas, tačiau ir Trakų miesto savivaldybė nėra laisva veikti, kai bet kokia platesnė savivaldybės iniciatyva atsiremia į TINP žodžius — „vizualinė tarša“ bei baksnojimą pirštu į atgyvenusias schemas.
Tai yra platesnis vaizdas Trakuose susidariusios situacijos, kai miestas buksuoja dėl vienos valstybinės įmonės sąmoningo ar nesąmoningo nenoro derinti tikrojo Trakų kultūrinio paveldo išsaugojimo su miesto gerovei būtinų investicijų atėjimu.
Užsienio pavyzdžiai iliustruoja, kad žengus strateginius žingsnius, galima atrasti harmoniją tarp istorinio paveldo išlaikymo bei miesto atsinaujinimo per investicijų atėjimą, infrastruktūros plėtojimą.
Kažin, ar akiai ir širdžiai bus didelis malonumas atvažiuoti į šiandien taip saugomus „autentiškus“ Trakus, pasipuošusius apleistomis trobomis, sovietiniais viešojo naudojimo pastatais su užkaltomis langinėmis, automobilių stovėjimo aikštelėmis močiučių kiemuose už eurą valandai.
Viena yra miesto centre numesti milžinišką prekybos centrą, kas atsitiko su Kauno „Akropoliu“, o visai kas kita — renovuoti apleistus namus, sutvarkyti infrastruktūrą bei ją pritaikyti patogiam miestiečių ir jo svečių naudojimui.
Trakuose matyti fenomenas, kai nesusikalba dvi viena kitą turinčios papildyti institucijos — tas pats TINP bei Kultūros paveldo departamentas (KPD). Departamentas į Trakų miesto plėtrą nežiūri siaurai, taigi dažnai patvirtina ir leidžia vystyti projektus mieste.
Tuo tarpu TINP neretai kardinaliai prieštarauja KPD išvadoms, jog vieni ar kiti objektai gali būti atnaujinti. Seimo kultūros komitete įpareigojome Kultūros ministrę išaiškinti ir pateikti galutinę poziciją šių dviejų ministerijai pavaldžių institucijų kolizijos klausimu. Dabar visi kantriai laukiame šio sprendimo.