V. Keršanskas. Ar Vilnius pasiruošęs carui Zuokui?

Žvelgiant į pastarųjų metų Vilniaus savivaldybėje vykstančius procesus susidaro vaizdas, jog sostinė tampa dar viena liūdnai pagarsėjusia ir „caro“ valdoma XXI amžiaus „kunigaikštyste“.

Naikinama reali savivalda, oponuojančios nuomonės ribojimas bei glaudus politikos ir verslo suaugimas, sukuriantis palankias sąlygas atskiroms proteguojamoms grupėms – šios miesto žaizdos vis labiau atsiveria sudėtingos finansinės situacijos fone. 

Tokios „kunigaikštystės“, susiformavusios kai kurių rajonų savivaldybėse, nepaisant supuvusio vidaus pasižymi nupoliruota išore. Juk būtent toks vaizdas susidaro vaikštant renovuotomis Kėdainių ar Druskininkų gatvėmis, tuo pačiu girdint apie vietinių „carų“ veiklą – ribojamą žodžio laisvę, įvairius korupcinius ryšius bei atskirų verslo grupių protegavimą. 

Vilnius taip pat veža ir skrenda, o žadama, kad 2020-aisiais pradės ir plaukti. Iš dabartinės valdžios girdime daug pažadų, tačiau reali sostinės situacija tik blogėja. Vilniaus viešosios paslaugos, labiausiai – šildymo sektorius, apraizgytas monopolininkų tinklais, švietimo sistema palikta tomaševskininkų savivalei, o miesto gyventojai palaipsniui atribojami nuo sprendimų priėmimo. Paprasčiau tariant, vilniečių savivalda keičiama valdžios vertikale.

Kodėl Vilniaus valdžiai reali ir stipri gyventojų savivalda nereikalinga? Toks klausimas kyla, pažvelgus į sostinės valdančiųjų iniciatyvas visiškai sunaikinti arčiausiai žmonių problemų esančias seniūnijas bei įtvirtinti centralizuotą miesto valdymą. Bet juk būtent seniūnijų tobulinimas ir stiprinimas, vietos bendruomenių plėtra bei privačios iniciatyvos skatinimas turėtų būti sostinės politikų prioritetas, kad kiekvienas gyventojas įsitrauktų į saugaus ir klestinčio miesto kūrimą.

Garsaus kompozitoriaus a.a. T.Dombrovolskio nužudymo aplinkybės tapo rimtu signalu, jog Vilniaus miestas nėra saugus. Sostinės meras Artūras Zuokas iškart po šiurpaus incidento apsilankė liūdnai pagarsėjusiame bare bei miestiečiams pažadėjo imtis priemonių, kad tokie įvykiai nepasikartotų. 

Tačiau vilniečiai šią žiemą jau pakankamai gerai įsitikino, kad miesto valdžia nesugeba užtikrinti net elementarių viešųjų paslaugų – klampodami per nenuvalytas miesto gatves bei bandydami išvengti traumų ant apledėjusių šaligatvių. Vargu ar galima tikėtis, kad skolose skendinti savivaldybė yra pajėgi imtis realių veiksmų įsišaknijančių problemų sprendimui mieste. 

Todėl paradoksaliai atrodo dabartinės miesto valdžios iniciatyva, kurios siekiama jau kelerius metus – „išgyvendinti“ realią savivaldą iš Vilniaus. Dar 2012 m. buvo užsimota drastiškai sumažinti arčiausiai gyventojų esančias, todėl geriausiai jų problemas žinančias seniūnijas. Nepaisant to, kad atliktoje apklausoje net du trečdaliai vilniečių pasisakė nepritariantys tokiam drastiškam žingsniui, sprendimas panaikinti 15-ą iš 21-os seniūnijos buvo priimtas. 

Tik po teismo nuosprendžio, kuris pripažino, kad tokie valdžios užmojai yra neteisėti, seniūnijos išliko. Tačiau išsikeltų tikslų siekiama kitais būdais: šiuo metu seniūnijoms skiriami resursai tapo tokie minimalūs, jog joms išsilaikyti tampa beveik nebeįmanoma. Kai kurios seniūnijos veikia turėdamos vos vieną etatą, nors aptarnaujamų gyventojų skaičius nesumažėjo ir siekia nuo 10 iki 60 tūkst. Taip elgiamasi ne be pagrindo: neefektyvi seniūnijų veikla ilgainiui bus dar vienas argumentas, kodėl jų panaikinimas – neišvengiamas. 

Vis labiau savo įtaką įtvirtinti bei miesto valdymą centralizuoti siekiantis A.Zuokas nusprendė, kad gyventojų problemas geriau spręs ne kasdien su jomis susiduriantys seniūnai, o tiesiogiai iš viršutinio Konstitucijos prospekto dangoraižio aukšto diriguojami savivaldybės atstovai. Seniūnijų reorganizavimas į biurus savivaldybės teigimu leistų sutaupyti kiek daugiau nei 1 mln. litų. Tenka apgailestauti, kad dėl tokios Vilniaus skolos kontekste menkos sumos aukojamas vienas svarbiausių klestinčio miesto elementų – funkcionuojanti ir gyventojus įtraukianti bei juos atstovaujanti savivalda. 

Kodėl elgiamasi taip – atsakymas daugiau nei paprastas. Pavyzdžiui, iki šiol nėra atsakoma, kodėl pasibaigęs ikimokyklinio ugdymo įstaigų maitinimo viešasis konkursas nėra skelbiamas jau pusantrų metų, nors skaičiuojama, kad dėl pasikeitusių kainų savivaldybė jau permokėjo apie 10 mln. litų. Tačiau tai leidžia uždirbti su valdančiaisiais glaudžiai bendradarbiaujančioms verslo grupėms. Tuo tarpu seniūnijos – nepelninga, todėl ir nereikalinga vis daugiau liūdnai pagarsėjusių savivaldybių-kunigaikštysčių bruožų turinčiai miesto valdžiai. 

Klestintys ir sėkmingi miestai pasižymi viena svarbia savybe – juose veikia stiprios bei aktyvios vietos bendruomenės. Reali savivalda prasideda nuo savo namo, gatvės ar kvartalo reikalų sprendimo, o juk neretai vietos bendruomenės iniciatyvos užtenka tam, kad problema būtų išspręsta be jokios arba su minimalia centrinės valdžios pagalba. 

Iš esmės savivaldoje galių pasidalijimas turi būti grindžiamas subsidiarumo principu, kuris teigia, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra veiksmingiausi. Tai skatina ne tik asmeninį kiekvieno gyventojo įsitraukimą į sprendimų priėmimą, bet ir padeda išspręsti tam tikrą problemą mažesniais kaštais. Todėl seniūnijų reorganizavimas ne jas sugriaunant, o stiprinant ir papildant turėtų būti Vilniaus politikos prioritetas. Kartu vietos bendruomenėms Vilniaus savivaldybė turėtų skirti visokeriopą pagalbą, nes stipri bendruomenė gali padėti kur kas lengviau išspręsti įvairias problemas bei prisidėti prie saugaus ir klestinčio miesto kūrimo.