Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo taryba, ciniškai ignoruodama Kultūros ministro įsakymą, Kultūros paveldo centro ir aktyvių piliečių poziciją dėl tilto teisinės apsaugos, nusprendė ją išsaugoti.
Tarybos sprendimas be argumentų
Prieš tarybai pradedant svarstyti klausimą, žodis buvo duotas ir gausiai susirinkusiems piliečių atstovams. Pirmasis kalbėtojas, pasipuošęs raudonu švarku ir į salę atvykęs gerokai prieš posėdžio pradžią, prabilo apie Žaliojo tilto skulptūrų meninę reikšmę ir neva mūsų istorijos atspindį jose.
Visi kiti kalbėtojai – patriotinių organizacijų atstovai, laisvės kovotojai ir gynėjai, tremtiniai ir politiniai kaliniai, Lietuvos kariuomenės savanoriai-kūrėjai, Seimo nariai ir jaunimo atstovai – vienbalsiai išsakė griežtą poziciją dėl poreikio kuo greičiau atsikratyti šių sovietinės okupacijos ir totalitarinio režimo šlovinimui skirtų, lietuvius bei visas kitas pavergtas tautas žeidžiančių paminklų.
Tačiau posėdžio eiga veikiau priminė žirnių bėrimą į sieną, nes tarp savo nuomonę išsakiusių piliečių ir daugumos tarybos narių tvyrojo lyg nematoma siena, geležinė uždanga. Per valandą trukusius pasisakymus nė vienas komisijos narys, vėliau balsavęs prieš, neatsisuko pasižiūrėti į nuo sovietinės okupacijos nukentėjusių žmonių akis, o tik sustingę sėdėjo nugara į kelių dešimčių piliečių ir žurnalistų auditoriją.
Perėjus prie klausimo svarstymo stojo tyla: tarybos nariai nedrįso ištarti nė žodžio ir tik po atkaklių pirmininko dr. Romo Pakalnio raginimų pasigirdo tylūs komentarai apie neva klausimą ne jų kompetencijoje, papildomų išvadų poreikį, mūsų (suprask, šiuo klausimu pilietinę nuomonę išdėsčiusių dalyvių) sudaromą spaudimą ir t.t.
Balsavimas, įvykęs tarybos nariams taip ir neįvardijus argumentų, nustebino net visko mačiusius. Visi dalyvavę, išskyrus tarybos pirmininką, balsavo prieš: tai – architektai Nijolė Kazakevičiūtė ir Vincas Brezgys, menotyrininkės dr. Dalia Klajumienė, dr. Nijolė Tumėnienė, dr. Marija Drėmaitė, istorikas dr. Gintautas Sliesoriūnas bei archeologas dr. Gintautas Rackevičius.
Kas toliau?
Būtina pabrėžti, kad šiandienos sprendimas panaikinti teisinę Žaliojo tilto bei jo skulptūrų apsaugą jokiu būdu nebūtų lėmęs automatinio jų nukėlimo – tai būtų buvusi žalia šviesa kitų institucijų veiksmams. Tačiau Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė, kad nei Kultūros ministro įsakymas dėl nesaugotinų objektų, pažymėtų totalitariniais simboliais, nei Kultūros paveldo departamento ir piliečių pozicija, nei avarinė skulptūrų būklė neverti dėmesio prieš jų „neįkainojamą“ bestuburį tylėjimą.
Nesiimu spekuliuoti, kokių veiksmų toliau imsis susijusios institucijos. Tačiau šiandienos akibrokštas parodo, jog sovietinių paminklų problema augančiame informacinio-propagandinio karo fone nebegali būti traktuojama vien tik kaip teisinis ar meninės-kultūrinės vertės klausimas. Viešosios erdvės prisideda prie mūsų istorinio sąmoningumo, kolektyvinės tapatybės stiprinimo. Todėl sovietinės okupacijos simboliai turi atsidurti tam skirtuose muziejuose , o Vilniaus – Lietuvos sostinės ir istorinių kovų centro – viešosios erdvės turi atlikti laisvės ir nepriklausomybės, valstybingumo idealų stiprinimo vaidmenį.
Esu tikras, kad 25-aisiais Nepriklausomybės metais šie procesai galiausiai pasistūmės. Dabartinė tarybos sudėtis keisis po kiek mažiau nei dviejų mėnesių, todėl belieka tikėtis, kad naujai deleguoti nariai deramai supras savo pozicijos svarbą.
Tačiau ne mažiau svarbu, kad ir naujoji Vilniaus miesto savivaldybės taryba skirtų didesnį dėmesį šiems procesams. Neįvykstanti desovietizacija palieka terpę savų „žaliųjų žmogeliukų“ auginimui, todėl ir švietimo, ir viešųjų erdvių planavimo politika turi būti orientuota į mūsų valstybės pamatų stiprinimą.